Pastaroji ramina, kad po rinkimų bus kitaip – bus tvarka. Liaudis, pati sau išrinkusi balvonus, dabar reikalauja jų nuvertimo (kurių tiksliai, neaišku, skirtumo ir nėra). O opozicija ir lovio konkurentai jau nekantraudami tūpčioja iš džiaugsmo, nes jaučia atsilaisvinant išpurentų vietų valstybės šiltnamyje.
Šiame makabriškame fone į paviršių iškilo keli ryškūs menamos kovos su pamišėlišku smurtu gaivalai. Vienas jų – tai reikalavimas kuo greičiau įsileisti „Barnevernet“ ar panašaus tipo socialinius prievaizdus pažaboti Lietuvos nusikaltėliams.
Suprantama, šiurpus ir skausmingas įvykis, laikinai sujaukiantis ir taip sutrikusių žmonių emocijas, saujelei suinteresuotų veikėjų yra efektyvi priemonė bauginti bandą. Perspėjimas toks: štai kas nutiks, jei neatsiras tarnyba, kuri iš jūsų atiminės vaikus ir veš juos įvaikinti Skandinavijos lesbiečių poroms, – tie jūsų vaikai bus pasmaugti, skęs šuliniuose ir dus konteineriuose.
Esą jau geriau kuo daugiau mažamečių atskirti nuo gimdytojų ir maitintojų, nei laukti kraupių nelaimių. Kitaip tariant, kuo skubiau tėvus iš karto paversti įtariamaisiais ir visuomenės priešais. O vadovaujantis barnevernetiškomis vertybėmis, tam tikrai nedaug reikia – tik pabarti savo neklaužadą ar pliaukštelėti per sėdynę.
Visai nesvarbu, jog daugybė Europoje paviešintų atvejų parodė, kad norvegų šeimų persekiotojai nusitaiko ne į pavojingus nusikaltėlius, kaip didžiausias šių dienų Kėdainių rajono herojus, o į visiškai normalias šeimas. Taigi, prisidengiant eilinių degradų beribio apkvaitusio smurto protrūkiais, turėtų būti luošinamos ištisos šeimos ir čia.
Vis dėlto mūsų vietiniai novatoriški vaiko teisių gynėjai, nebemąstantys savo galva, pamiršo, kad auklėjimas yra visai kas kita, tiksliau, visiška priešingybė niekaip nepateisinamam galvažudiškam elgesiui. Todėl Saviečių ar bet kokio kito prasigėrusio ir nuprotėjusio provincijos bažnytkaimio ar miestelio tragedija negali būti pakišama kaip argumentas ar pretekstas įvesti „Barnevernet“ tipo režimą.
Tačiau už išvedžiojimus apie agresyvųjį vaiko teisių gynimą dar absurdiškesnis šauksmas dėl mirties bausmės grąžinimo. Esą tai turėtų sadistus atgrasyti nuo nusikaltimų. Suprask – jei degradas žinos, kad jam gali grėsti elektros kėdė ar sušaudymas, jis devynis kartus pagalvos ir tik dešimtą ryšis skandinti savo vaikus.
Jau dabar galime pradėti įsivaizduoti, kaip psichiškai nestabilus alkoholikas susiriečia į Rūpintojėlio ar Rodeno pozą prieš atlikdamas neplanuotą nusikaltimą afekto būsenoje ar nežaboto įniršio apimtas, ir kaip nuo to momento šioje Žemės dalyje įsivyrauja taika bei ramybė.
Jei bausmė reikalauja aštrumų, tai žymiai prasmingiau būtų kelti klausimą apie sadistų įkalinimo sąlygas. Juk šiandien žudikai patenka į kalėjimą, kliunksintį nuo tolerancijos ir integracijos sriubytės bei kitų ES reikalavimų. Tai namai su komfortu, kuris iš nuosavos irštvos ištrūkusiam monstrui ar bukam veltėdžiui iš tikrųjų yra ne bausmė, o atpildas už padarytus nusikaltimus.
Jei raustume dar giliau, tai reikėtų pradėti ne nuo jų pabaigos, o nuo ištakų ir užuomazgų. Ne sykį buvau priminusi, kad gyvūnų kankintojas anksčiau ar vėliau nužudys ir žmogų, todėl keturkojo išniekintojui reikia taikyti lygiai tokią pačią bausmę kaip žmogžudžiui. Koks skirtumas, kiek kojų, rankų ar letenų turintį sutvėrimą skriaudėjas pirmą nukankino.
Naujausioje istorijoje paaiškėjo, kad vaikžudys prieš tai nukapojo galvą šuniui. Kaimas tai žinojo. Dabar jau ir visa Lietuva žino. Tik teisėsauga to nežinojo. Arba mūsų visuomenės sergėtojams atrodo nieko baisaus kažkokio mišrūno nudobimas. Maždaug tas pats, kas bobos ar brolio pamokymas tik švelniai praeinant kirviu per galvą. O mažų šunyčių ar kačiukų atsikratymas – tai išvis juk normalu!
Iš kur kyla toks liberalus pareigūnų bei teisėaugininkų požiūris į keturkojų egzekucijas? Valstybės abejingumas žiauriems nusikaltimams, vykdomiems prieš gyvūnus, jau yra viso labo įsisenėjusios, giliai į tautos vidų įsimetusios ligos simptomai. Ne jos kilmė.
Kad agresijos dugno neliktų, pirmiausia reikia jį prakiurdinti, tiksliau, naikinti priežastis. Sudėtinga vien jas užčiuopti. Kaip bręsta per kartas perduodama neapykanta ir kraujais aptaškytas pyktis, vienintelio ir vienareikšmio atsakymo nėra. Gali tekti jo ieškoti ir genuose, ir kultūroje.
Pavyzdžiui, agresijai plisti ir daugintis palankias sąlygas sudaro pakrikusi pasaulėžiūra, kai trūksta artimesnio ryšio su būties filosofija. O religijos mokslas žmones moko atjautos ir būdų, kaip nekenkti kitiems, gerbti bet kokią gyvybės formą, taip pat netiesiogiai, per įvairias praktikas ir discipliną, skatina išlaikyti blaivų protą, elgtis sąmoningai.
Tuomet ir ateina suvokimas, kad kito gerovė ir likimas daugiausia priklauso ne nuo aptakios ir, regis, sunkiai pasiekiamos sistemos bei aplinkos, o nuo labai konkrečių mūsų pačių.
Todėl pirmiausia kiekvienam atskirai galima būtų tuojau pat pažiūrėti į save iš šalies, kokiems dievams ir stabams šiandien tamsta pats lenkiasi, kokias ateities šmėklas maitina ir kokias žvaigždes garbina, kuo svaiginasi ir kokiomis pasakomis tiki. Gal ir paaiškėtų, kur svetimi demonai veisiasi, iš kokių tuštumų anie kyla.
