Alfredas kasdien dviračiu įveikia nemažą gabalą kelio. Nuo Šunskų iki
Marijampolės ir atgal – bemaž 20 kilometrų, be to, kol patikrina
įprastus konteinerius įvairiuose miesto kraštuose, numina dar kelis
kilometrus.
Vyriškis pasakojo, jog užmiestyje važiuoti dviračiu yra labai pavojinga,
tačiau jis saugosi: vilki šviesą atspindinčią liemenę, ant dviračio ir
net maišelių su rastomis gėrybėmis yra pritvirtinti atšvaitai ir
lemputės.
Ypač atsargus Alfredas būna vadinamojoje Šunskų sankryžoje, kurioje
kelias Marijampolė–Šunskai kertasi su magistrale „Via Baltica“. Šioje
kelių sankirtoje dažnai įvyksta skaudžių, žmonių gyvybę pasiglemžiančių
avarijų.
„Aš šiltai apsirengęs, nevažiuoju tik tada, kai būna daug sniego“, –
paaiškino prie konteinerio šaltą gruodžio vakarą sutiktas Alfredas.
Atliekas renkantis vyras tikino, jog mieste jo niekas neužgaulioja ir
neveja šalin: „Pasikalbu su kitais prie konteinerio, jaunimas cigarečių
duoda. Šiaip tai aš nuorūkas renku. Surūkau per dieną pusę cigaretės.
Turiu tokią pypkutę, nuorūkų į burną nededu“.
Geraširdiškai nusiteikęs Alfredas iš lėto pasakojo, jog gyvena kartu
su tėvais, turi bene aštuonis brolius ir seseris, kurie įsikūrę atskirai,
dauguma jų – užsienyje.
„Atvažiuos jie per šventes. Man tai negalima daug gerti, darausi
škaradnas, negalima kitiems nuotaikos gadinti“, – prisipažino
Alfredas.
Vyriškio dienos yra panašios: ankstyvą rytą jis pagirdo ir pašeria tėvų
auginamus gyvulius, tada sėda ant dviračio.
Paklaustas, ar gauna kokių nors pajamų, Alfredas trūkteli pečiais:
„Tai kad aš prie tėvų gyvenu.“ Suprask, nelabai jam reikia pinigų.
Kai jų turi, šunskietis perkasi duonos ir retkarčiais alaus.
„Aš renku laidus ir butelius, keptuves. Nuo laidų nudeginu plastiką.
Per kelias savaites surinkau penkis kilogramus vario. Gavau 15 eurų.
Šiaip tai per mėnesį uždirbu 2–5 eurus. Konkurentų labai daug“, –
atsidūsta vyriškis.
Jis patvirtino, jog marijampoliečiai išmeta daug maisto.
„Randu duonos, bet tik supelijusios, geros nemačiau. Kartą parsinešiau
šlaunelių, visą pakuotę kiaušinių, penkis kilogramus didelių išdarinėtų
žuvų. Jos nebuvo sugedusios. Parsivežiau, išrūkėme ir suvalgėme.
Dar esu radęs supakuotų dešrelių, tortą“, – lėtai vardijo Alfredas,
save laikantis atliekų rinkimo iš konteinerių pradininku Marijampolėje.
Jis teigė, jog prieš daugelį metų profesinėje technikos mokykloje jis
įsigijo dažytojo specialybę, tačiau tokio darbo nedirbo. Seniau jis
triūsė kolūkyje, o kai jų neliko – tėvų ūkyje.
„Turiu savo virtuvukę, televizorių“, – nedrąsiai pasigyrė Alfredas ir
kiek sutriko išgirdęs klausimą, ar turi žmoną.
„Tai kad aš prie tėvų“, – droviai nusukęs veidą į šoną lėtai ištarė
atliekų rinkėjas.
