Kodėl lenkų nuomone reikia tokio įstatymo? Todėl, kad nustojus galioti senajam mažumų įstatymui esą iškilo būtinybė priimti naują, įtvirtinantį tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir laisves, bei pagrindinius jų apsaugos principus.
Kokios tos dar neįtvirtintos teisės? Tai teisė į valstybės paramą ugdyti tautinės mažumos kultūrą ir švietimą; teisė mokytis gimtąja kalba; teisė į leidinius ir informaciją gimtąja kalba; teisė išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios; teisė jungtis į tautines kultūros asociacijas, į kultūrinius ryšius su tautiečiais užsienyje; teisė laisvai rengti taikius susirinkimus; teisė į žodžio, minties laisvę; teisė atstovauti visų pakopų valstybinės valdžios organuose.
Ar reikia atskiro įstatymo šių teisių įtvirtinimui? Visiškai nebūtina, nes jos, beje, dar daugiau teisių, yra įrašytos Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijoje, Lietuvoje įsigaliojusioje dar 2000 metais ir tapusiai sudedamąja Lietuvos teisinės sistemos dalimi. Smalsesniems galiu paminėti 5, 7, 8, 9, 14, 15,17 straipsnius, iš esmės visą konvenciją, užtikrinančią visas mažumų teises. Mūsų krašte ji privaloma vykdyti, o konkrečiose gyvenimo srityse mažumų, kartu ir visų piliečių teisės dar užtikrinamos atitinkamais šalies įstatymais. Tą nesunku įrodyti.
Ta pačia proga žvilgtelkime ir į antrąjį, jau žymiai konkretesnį Tautinių mažumų įstatymą, visos lenkų frakcijos kūrinį, sukurtą įklimpus pirmajam. Jo aiškinamajame rašte tvirtinama, kad Europos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija yra politinio ir programinio pobūdžio dokumentas, todėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymui ir tautinių mažumų teisių užtikrinimui reikia priimti įstatymą.
Deja ir tokiu pagrindu nereikia įstatymo, nes visos mūsų piliečių, taigi ir mažumų teisės vėlgi yra užtikrinamos Konstitucija ir įstatymais, netgi neminint Konvencijos. Pvz., Konstitucijos 37 straipsnis: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. Argi reikia jį kartoti įstatyme?
Nemažiau svarbi ir Tarptautinių sutarčių įstatyme įtvirtinta taisyklė: „Jeigu Lietuvos tarptautinei sutarčiai vykdyti reikia priimti įstatymą ar kitą teisės aktą, jo projektą Seimui pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė“. Aišku, kad prie atskiro Seimo nario ar ir visos frakcijos parengto teisės akto būtinai turi būti Vyriausybės išvada. To nebuvo.
Kas rašoma šiame naujausiame lenkų iniciatyvos projekte? Jame apsiribojama mažumoms priklausančių asmenų teisėmis, tačiau neminimos jų pareigos, pvz., gerbti ir laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Nepažymėta, kad mažumų kultūros, papročių, kalbos puoselėjimo interesai negali virsti priešprieša Lietuvos valstybės, visuomenės, pilietinės Tautos interesams, o tautinių bendrijų steigimas ir veikla negali prieštarauti įstatymams. Apie tai projekte neužsimenama.
Bet užtat vėl įdėta „teisė rašyti gyvenamųjų vietovių, gatvių... pavadinimus tautinės mažumos kalba“. Ji kertasi su Valstybinės kalbos įstatymu, o pavadinimų vertimas į mažumos kalbą ir su sveiku protu, to nebuvo net sovietinės okupacijos laikais. Taip pat absurdiška pažymėti, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys gali steigti partijas, juk tą seniausiai laiduoja Konstitucijos 35 straipsnis.
Sugrįžkime prie to pirmojo, Seime aprobuoto, bet vis dėl to nepriimto Tautinių mažumų įstatymo? Su visomis pataisomis jis jau atitinka Lietuvos juridines normas, pvz., jame pažymėta, kad tautinės mažumos turi laikytis Lietuvos Konstitucijos, įstatymų, saugoti ir gerbti valstybės suverenumą, gerbti lietuvių kalbą, nepažeisti kitų žmonių teisių.
Įstatymas užtikrina, kad tautinių mažumų atstovai gali kreiptis į vietos įstaigas mažumos kalba, įstatymų nustatyta tvarka steigti mažumų asociacijas, negali būti verčiami atsisakyti savo tautybės. Valstybės politikai tautinių mažumų srityje įgyvendinti sudaroma dvišalė Vyriausybės ir tautinių mažumų komisija, kurioje atstovaujamos visos tautinės mažumos. Galima teigti, kad turime visai gerą įstatymo projektą.
Bet tai kas toliau? Reikia visai nedaug: priimti šį įstatymą. Kas turi parodyti iniciatyvą šiam žingsniui lieka neaišku. Į tokį mano klausimą Seimo nariams, vieni atsakė, kad Seimo pirmininkė, kiti, kad pagrindinis komitetas, treti, kad bet kuris Seimo narys. Dar kiti aiškino, kad visi bijo. Ko? Sako, kad lenkų. Tačiau juk svarstant įstatymą 2014-jų liepos 17 visi lenkai balsavo už! Taip bėga mėnesiai ir metai, o įstatymo neturime.
Tokio įstatymo reikia ne tik lenkams, bet ir Lietuvai. Jau vien dėlto, kad nuimtume bent dalį Lietuvos lenkų ir Lenkijos pretenzijų dėl esą lenkų persekiojimo mūsų krašte. Viena to persekiojimo priežasčių kaip tik yra mažumų įstatymo nebuvimas. Aišku, kad kai tas įstatymas bus priimtas, lenkai jo net neketins skaityti, bet kol jo nėra, lenkai mano turintys priežastį konfliktuoti su Lietuva ir lietuviais.
Panašus konfliktas juk buvo ir dėl Tautinių mažumų departamento. Ne vieno lenko ir ruso klausiau, ar jie jaučia, kad toks departamentas nuo pernai vėl veikia. Visi atsakė, kad nei jaučia, nei žino apie jo egzistavimą. Užtat prisikabinti dėl jo nebuvimo jau pagrindo nėra. Taip bus ir su Tautinių mažumų įstatymu: kol jo nėra, lenkai šaukia apie jo būtinumą, o kai atsiras, jo net neprisimins.
Ar Lietuvos ir Lenkijos santykiai po šio įstatymo priėmimo taps bent kiek normalesni? Galbūt, bet mūsų dar laukia ilgas kelias. Minėtoje Vilniaus konferencijoje Lenkijos ambasados atstovė Elžbieta Kuzborska paminėjo tris esą svarbiausius dalykus, kurių iš Lietuvos laukia Lenkija.
Pavyzdžiui, kad Lietuvos vyriausybė turi pakeisti mąstymą ir suvokti, kad Lietuvos mažumų kalbos yra priemonė bendrauti su mažumomis, o ne sovietinio režimo ar kitų įvykių palikimas. Bet tai kodėl lenkai rašo skundus ir rengia mitingus prieš valstybinės lietuvių kalbos mokymą ir vienodą visai šaliai egzaminą. Koks čia palikimas?
Arba reikalavimas, kad Lietuva nustotų naikinti mokyklas lenkų dėstomąja kalba, nes tokios mokyklos yra tapatybės ugdymo svarbiausias ramstis. Kad naikinamos, tai nesąmonė, bet ta proga prisiminkime, kad Lenkijoje iš 1000 tautinių mažumų mokyklų, dauguma jų pradinės, tik keliose lietuviškose mokymas vyksta lietuviškai, visose kitose lenkiškai su viena kita mažumos kalbos pamoka. Bet jos vis tiek vadinamos mažumų mokyklomis. Tai kaip tuomet yra Lenkijoje su mažumų tapatybės ugdymu?
Trečias reikalavimas, kad mažumų kalbos būtų vartojamos viešojoje informacijoje, viešosiose įstaigose ir netgi valstybės pareigūnų ir tautinių mažumų kontaktuose. Nes esą negerai, kai prašytojas ar pacientas negali susikalbėti su pareigūnu ar gydytoju. E.Kuzborska primena, kad valstybėse, kur šie reikalai yra teisiškai sureguliuoti, įstaigose, ligoninėse yra specialūs tautinių mažumų vertėjų etatai.
Ta proga priminsiu, kad Šalčininkų savivaldybėje niekas neprisimena, kad kada nors būtų buvęs koks nors raštiškas gyventojų prašymas lenkiškai (beje, Punske lietuviškai). Tuomet ar tikrai reikia tų vertėjų? Šalčininkuose bandyta leisti laikraštį lenkiškai. Neatsirado skaitytojų...
Taigi, priekaištų Lietuvai, atrodo, netrūks dar ilgai. Tačiau Tautinių mažumų įstatymas nors viena pozicija sumažintų jų skaičių. Pamėginkime tai padaryti.
