Smalsuoliams rodomas ir kitas su S.Urniežiumi siejamas objektas – metalinis bareljefas greta restorano „Prie angelo“, įsikūrusio „Užupio angelo“ paminklo papėdėje. Jame vyras laiko butelį ir taurelę.
Menininkams artimas žmogus
Virš „Užupio galeros“ užkeltą metro aukščio skulptūrą iš metalo ir betono sukūrė skulptorius Artūras Maksimilianas.
Užupio meno inkubatoriaus direktorius Giedrius Bagdonas pasakojo, kad prieš septynerius metus „Užupio galeros“ menininkų bendruomenė nutarė pastatyti S.Urniežiui paminklą dar jam esant gyvam.
Taip menininkai išreiškė solidarumą su kunigaikščiu Vildaugu, kuris labai kūrybingai interpretavo savo santykius su visuomene.
Paminklas prigijo. Prie jo nuolat vedamos ekskursijos, žmonėms patinka Vilniaus kunigaikščio istorija.
G.Bagdonas pabrėžė, kad šia skulptūra menininkai pagerbė išskirtinę asmenybę: „Jis buvo lyg gyvas meninis performansas. Gerai suprato, ką daro, ir sąmoningai provokavo. Menininkams tai artima. Mažai kas drįsta pasakyti, ką mano. Tai buvo drąsu.“
S.Urniežius dažnai dėl to nukentėdavo, gaudavo baudų, šaukimų į teismą, sulaukdavo pašaipų. S.Urniežius irgi dažnai lankėsi „Užupio galeros“ parodose, užsukdavo į kiemelį padainuoti.
Menininkams patiko kunigaikščio išmonė, jie gerbė ir suprato jo reikalavimą vadinti kunigaikščiu Vildaugu.
Restorano dovana miestui
Kitas metalinis bareljefas S.Urniežiui yra Užupyje, šalia restorano „Prie angelo“.
Jo savininkė Rūta Sviridovaitė-Golomejeva „Sostinę“ tikino, kad šis bareljefas su kunigaikščiu Vildaugu nieko bendra neturi. Sėdintis su buteliu ir taure vyriškis vaizduoja Užupio gyventoją. Jį sukūrė skulptorius Romas Vilčiauskas – „Užupio angelo“ autorius. Tai restorano „Prie angelo“ dovana Vilniaus miestui.
Tačiau istorikas Kęstutis Katalynas tikino gerai pažinojęs S.Urniežių ir jam nereikia jokių kitokių įrodymų, kad prie „Užupio angelo“ pavaizduotas būtent kunigaikštis Vildaugas.
Todėl čia ir toliau bus vedamos ekskursijas ir pasakojama apie nepaprastą vilnietį.
Kirviu tvarkė piliakalnius
Restorano „Prie angelo“ savininkė prisiminė, kad S.Urniežius dažnai užeidavo į jos restoraną, bet visada būdavo išprašomas.
Verslininkė nenorėjo incidentų, nes kartą kunigaikštis užsuko iš labo ryto nešinas kirviu ir gerokai išgąsdino.
„Sostinės“ žurnalistė kartą buvo užklaususi S.Urniežiaus, ką jis ketinąs daryti su kirviu, kurį nešėsi Pilies gatve suvyniotą į laikraštį. Jis paaiškino, kad kerta krūmus nuo Vilniaus piliakalnių, nes jų šaknys ardo šlaitus.
Vilniaus gatvėms suteikė naujus vardus
S.Urniežius (nuotr.) yra sugalvojęs vardus ne vienai Vilniaus gatvei. 1991–1995 metais jis buvo Vilniaus miesto tarybos narys ir dažnai įtikindavo tarybą balsuoti už jo pasiūlymus. Jis pasakojo, kad pavadino Šventaragio ir Krivių gatves. Pašilaičių mikrorajone gatvės – namų kvartalai buvo pavadintos Gabijos, Žemynos ir Medeinos vardais.
Pašilaičių rajone gatvės buvo pavadintos trijų sovietų „dievų“ vardais – Markso, Engelso ir Bagramiano. S.Urniežius pasiūlė jas pavadinti trijų pagonių deivių vardais. „Pašilaičių gyventojai turi mane vaišinti šampanu“, – juokėsi jis.
Beje, Šventaragio gatvė gavo vardą apgaulės būdu: „Katalikai norėjo tą gatvę pavadinti arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus vardu. Nors aš susijęs su Marijampole, kur arkivyskupas palaidotas, suprantu, kad normaliam lietuviui tokį ilgą pavadinimą ištarti sunku ir sudėtinga, gal net beprasmiška. Pradėjau reikalauti, kad gatvę pavadintų Šventaragio gatve. Istorikai paprieštaravo, kad Vilniaus senamiestyje atkuriami tik istoriniai gatvių pavadinimai. Tada aš Romuvos stovykloje rugių lauke paprašiau jaunimo, kad kiekvienas parašytų po dešimt laiškų į Vilnių ir prašytų Šventaragio gatvės. Kai komisijos pirmininkas atėjo su portfeliu laiškų, rodančių, kad vos ne visas Vilnius nori Šventaragio gatvės, istorikai turėjo nutilti. Taigi svarbiausias smūgis istorikams buvo smogtas kažkur Kelmės rugių lauke.“
