Sostinės Šnipiškių rajono Drakono pieva šeštadienį pritraukė kelias dešimtis gyventojų – nuo darželinukų iki garbingo amžiaus senolių. Susirinkusieji riedėjo Skanseno gatvelėmis juodbėriais žirgais ir karieta.
Kiti gyventojai tuo tarpu trypė ir šoko pagal naująją „flashmobo“ techniką ar patikrintas senas geras liaudiškas dainas. Stebėjosi ir fotografavosi prie dar niekur nematytos medinės eglutės. Klausėsi koncerto, žiūrėjo Kalėdų senelio pasirodymą, fejerverkus ir vaišinosi nemokamomis vaišėmis – vietoje keptu paršeliu, troškiniu ir arbata.
Sulaukė šventės po 50 metų
„Jau penkiasdemišt metų gyvenu Šnipiškėse, bet anksčiau tokių švenčių nebūdavo, todėl dabar mums sielos atgaiva. Padėjau gaminti eglutę ir Kalėdinius žaisliukus. Du kartus su vežimėliu atvežiau malkų iš kiemo paršiukui kepti. Žiūriu, kad ten jų buvo mažokai, tai džiaugiuosi galėdama prisidėti“, – pasiremdama į vežimėlį, bet su šypsena veide kalbėjo 77 metų vilnietė Ona.
Močiutė norėtų, kad ir kiti gyventojai būtų dar aktyvesni. „Labai smagu ir jaunimui, štai šoka, dainuoja ir linksminasi. Smagu ir mums vyresniems pasižiūrėti“, – švelniu balsu kalbėjo senolė.
Atgaivino Šnipiškių istoriją
Aplink zujantis ir viską prižiūrintis renginio organizatorius Šnipiškių rajono seniūnaitis Miroslavas Bielinis visus susirinkusius nukėlė į istorinius laikus: „Šnipiškių rajonas mena istoriją, kai dar viduramžių laikais čia važinėdavo arkliai su karietomis. Vežikai gyvendavo šiame sostinės kampelyje. Pagalvojome šiandien pasikviesti taip pat arkliukus su karieta.
Šia švente siekiame sustiprinti bendruomenės ryšį, kad žmonės pradėtų daugiau bendrauti ir palaikytų artimus santykius vieni su kitais. Be to, artėja ir Kalėdos“, – pasakojo šiltai apsitaisęs seniūnaitis.
Pasak vyriškio, gyventojai dar nelabai pripratę prie tokių švenčių, bet po truputį atsigauna, tvarkosi savo aplinką ir mokosi linksmintis bendruomenėje. „Šnipiškėse yra nemažai privačių namų, kuriuose gyvena vyresnio amžiaus žmonės. Jie internetu nesinaudoja, todėl vaikams ir kitiems padedant, iškabiname apie renginius popierinius skelbimus ir gatvėse sutiktus žmones raginame dalyvauti“, – pasakojo M.Bielinis.
Pernai ši pieva buvo tuščia, o šiemet vaikams ir jaunimui čia įrengtos sūpuokles bei žaidimo kaladėles. Dabar jie turi vietą, kurioje susitinka ir žaidžia, o ne slampinėja pakampiais.
Kaip medus traukė japonų kovos menai
Nindžitsu japonų kovos menai sulaukė didžiulio šventės svečių susidomėjimo. Vaikams akį traukė ant stalo sudėti japoniški kovos ginklai ir jų panaudojimo galimybės.
„Tai labai platus kovos menas, kuris apima labai daug dalykų – nuo plaukimo iki jojimo žirgais ar savigynos plikomis rankomis ir įvairiais ginklais. Kovos menas gali padėti žmonėms net papraščiausiuose gyvenimo situacijose. Žiemą paslydus ir nugriuvus ne ranką susilaužo žmogus, o gražiai nugriūna, net padaro kūlverstį, atsistoja ir nueina toliau. Treniruoti žmonės visai kitaip elgiasi ekstremaliuose situacijose“, – žvelgdamas į akis pasakojo jaunas treneris Artūras Memliukas.
Šalia ant stalo puikavosi mediniai kardai, trišakės šakutės, žvaigždutės, mėtomi smaigai, įvairaus ilgio lazdos ir kitokie nematyti daiktai. Viską akimis rijo vaikai ir savo mažomis rankutėmis bandė juos paliesti.
Pagaliuką primenantį daiktą paėmęs treneris paaiškino stulbinančius dalykus, ką su juo galima padaryti. „Šiuo daiktu galima įdurti, užkabinti ranką, atlikti laužimą, apsiginti nuo peilio. Atrodo labai net nekaltas ginklas, bet su juo galima labai daug ką padaryti“, – pripažino A.Memliukas.
