Tos diskusijos vyko su aiškia politine potekste, Lietuvos
nepriklausomybės idėja, kurios kol kas niekas garsiai neskelbė, nes tų
renginių dalyviai buvo protingi žmonės, suvokiantys, jog visuomenė tam
dar nėra pasiruošusi, todėl nereikia leisti į orą provokuojančių šūvių.
Nekonfrontuojanti, specialiai konflikto su valdžia neieškanti diskusijų
rengėjų taktika patiko ir platesnei visuomenei, jaučiančiai, jog artėja
didelės permainos, bet suprantančiai, kad nereikia to vyksmo sugadinti
neapdairiu poelgiu.
Galimybė atkurti nepriklausomybę pasinaudojant „perestroika“, tyliai
plito mąstančiose galvose labai greitai.
Lietuvos karta, kuri praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje
visuomeniškai buvo nuslopinta, bet vis dėlto nemankurtizuota, ir ta
karta, kuri gimė ir subrendo ant sovietinio asfalto, tačiau stebuklingai
įsitvėrė nepriklausomybės idėjos, pagaliau susijungė ir tapo
Sąjūdžio su visomis jo politinėmis pasekmėmis branduoliu.
Sąjūdžio kilmės geografija jau taip pat seniai nustatyta ir daug kartų
aprašyta. Priminsiu tik vieną jos tašką, Mokslų akademijos
Filosofijos, sociologijos ir teisės institutą, kuriame sąjūdinės
pervartos metu dirbo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Atkuriamojo
Seimo pirmininko pavaduotojas prof. B.Kuzmickas.
Neseniai savo
aštuoniasdešimtmečio proga jis pristatė visuomenei dvi knygas:
straipsnių rinkinį „Metai ir mintys“ ir mokslo studiją „Virsmai,
supratimai, vertinimai“.
Prisimenant ir ikisąjūdinį laikotarpį, B.Kuzmicko indėlis į atgimusios
Lietuvos istoriją yra keleriopas. Jis vienintelis sovietmečiu
suprantama, neideologizuota kalba supažindino Lietuvos visuomenę su
moderniąja katalikiška filosofija. Kiek žinau, ji buvo naudinga ir
atsidėjusiems kunigystei.
Kai kurie tekstai slapyvardžiu buvo spausdinami emigracijoje ir
perskaitomi per Laisvosios Europos ir Vatikano radijus.
Sąjūdžio
laikotarpiu B.Kuzmickas ne tik pats jį kūrė, bet ir savo pavyzdžiu
skatino nesnausti kitus mokslininkus. Aiškindamas apie Sąjūdžio reikšmę
visuomenei, vertino jį ne kaip desperatišką pasipriešinimą sovietinei
santvarkai, bet kaip esminį plataus masto visuomeninį pasikeitimą – tai
tikrovėje ir įvyko.
Užimdamas aukštą politinį postą B.Kuzmickas, pasinaudodamas savo ryšiais
mokslo pasaulyje, daug dirbo, kad atkurta Lietuva greičiau
sulauktų tarptautinio pripažinimo.
Daug reikšmės visuomenės susivokimui turėjo ir tebeturi profesoriaus
straipsniai apie Lietuvos artimus ir tolimesnius kaimynus, taip pat
naujas galimybes rasti savo vietą tarp jų.
Savo pažiūromis B.Kuzmickas yra dešinysis platesne nei priklausymo
partijai prasme. Tai vienas retų dabarties mąstytojų, kuris nuolat
kelia klausimą, kaip Lietuvai orientuotis postmoderniame Vakarų
Europos pasaulyje neprarandant savasties ir ryšio su savo istorija,
tradicijomis, kultūra.
Nė viena Lietuvos partija tokios vizijos neturi. Joks Lietuvos
politikas nesiejo užsienio politikos su kultūros politika, kurios
valstybė iki šiol neturi.
Ne vienas Sąjūdžio intelektualas dalyvavo ir tebedalyvauja užsienio
politikoje. Tačiau tik B.Kuzmickas, be V.Landsbergio, užfiksavo ir
platesniame kontekste komentavo esminius momentus. Jis pirmasis parašė
palydimąjį straipsnį prie 1988 08 05 „Sąjūdžio žiniose“ skelbtų
Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų.
Niekam ne paslaptis, jog lemtingojo Lietuvos istorijai dokumento
skelbimas nebuvo smalsumui patenkinti. Tai buvo viena priemonių
Sąjūdžiui neužsibūti dainose apie laisvę, o tarptautinės teisės
vingriomis upėmis išplaukti į plačiuosius didžiosios politikos vandenis.
Sąjūdžio palaiminta atstovų grupė SSRS liaudies deputatų suvažiavime ne
tik ištraukė iš seifų to pakto originalus, bet ir išmaniai pasinaudojo
jo turinio pasekmėmis.
Rusijos diplomatija, nors ir besigirianti gudriais bizantiškos
diplomatijos genais, galėjo tik skėsčioti rankomis. Pirmaisiais po
nepriklausomybės atkūrimo mėnesiais nekantriai laukdavome iš deleguotų į
kitas valstybes asmenų žinios apie įvairaus rango politikų požiūrį į
mūsų apsisprendimą.
B.Kuzmicko visuomenei pateikiamos informacijos apie susitikimus su
įtakingais politikais privalumas buvo tas, kad juose atsispindėjo
niuansai, kuriuos diplomatai, kalbėdami viešai, dažniausiai nutyli.
Užgniauždamas emocijas profesorius visiems suprantama
kalba stengėsi paaiškinti Vakarų Europos kai kurių politikų skeptiškų
samprotavimų apie Lietuvos nepriklausomybę priežastis. Išsami
aplinkybių analizė teikė vilties, jog aplinkybėms pasikeitus kitokia
bus ir vakariečių politikų nuomonė.
Daugeliu atveju, pasipylus Lietuvos valstybės pripažinimo lietui, taip
ir atsitiko. Tačiau, sprendžiant iš skelbiamų straipsnių, kito ir jų
autoriaus požiūris.
Iki 1997 m. Lietuvos kelias B.Kuzmicko įsivaizduojamas kaip nuoseklus,
nepaisant vidinių politinių dešinės ir kairės susikirtimų, ėjimas į
Vidurio Europą su ypatingesniu nei buvo įprasta dėmesiu Skandinavijos
valstybėms.
1998 m. straipsnyje „Nelengvi pamąstymai apie NATO“ jau matyti abejonių,
ar skeptiški samprotavimai apie NATO ateitį Vakarų valstybėse nesukels
priešiškų Aljansui nuotaikų Lietuvoje. O 1999 m. be užuolankų sakoma:
„Populistinė antipatija Vakarams stumia mus į Rytus“.
Žinoma, tą vidinę sumaištį išgyvenome. Ko siekėme, pasiekėme, bet kyla
ne menkesnių problemų: Rusija ir pasimiglojusi ES ateitis. Jau prieš
dvidešimt metų B.Kuzmickas atkreipė dėmesį į vieną esminę dabartinės
Lietuvos aplinkybę: nepakanka vien ryžtingų valdžios sprendimų, būtina
žiūrėti, kokios kokybės yra mūsų visuomenė.
Iš solidžios mokslinės studijos „Virsmai, supratimai, vertinimai“ galima
spręsti, jog būtent Lietuvos visuomenės kaita ir jos pasirengimas
ateities išbandymams ir yra šiuo metu B.Kuzmicko išsamios analizės ir
įžvalgų centre. Sėkmės.
