Tuo pačiu metu Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) vadas pulkininkas leitenantas Artūras Jasinskas sako: „Aš nematyčiau nieko bloga turėti namuose ginklą vien priešo atgrasymo požiūriu. ... Tačiau noriu pabrėžti, kad esmė nėra tai, ar ginklas namuose, ar ne namuose, esmė – KASP ir Šaulių sąjungos narių skaičius“.
Įdomu palyginti, tiesa? Patys savanoriai ir šauliai nemato jokios problemos dėl esančios ginklų laikymo (ir platinimo) tvarkos. O kas tuomet mato?
Ginklas namuose nepridės nei patriotizmo, nei kovinio pasirengimo, nei savanorių galimybės ginti tėvynę. O štai pavojaus tikimybę padidinti gali. Turint galvoje mūsų visuomenės patirtį, turint galvoje keblias, sudėtingas ir iki šiol neišaiškintas situacijas, vykusias 1993 metais.
Prisiminkime ir kaip sunkiai keliais etapais sekėsi surinkti ginklus iš civilių Lietuvos gyventojų. Ir dar neaišku, ar viskas surinkta.
„Mes esame vienintelė pažangi šalis Žemėje, kurioje kas kelis mėnesius įvyksta masinės šaudynės“, – Baltuosiuose rūmuose Vašingtone pareiškė prezidentas Barackas Obama. Puikiai žinome, kad su lengvu ginklų prieinamumu JAV prezidentas kovoja kaip su vėjo malūnais.
O tokio masinio ginklų turėjimo rezultatas kraupus, pats prezidentas buvo priverstas pripažinti, kad panešimai žiniasklaidoje apie mirtinas šaudynes, ir po to vykstantys debatai tapo rutina.
Po paskutiniojo teroro akto Kalifornijoje teroristų namuose rastas arsenalas sprogmenų, ginklų ir šovinių. Žinoma, paralelė gal ne adekvati, tačiau ar mažai „arsenalų“ rasta ir Lietuvoje? Aiškinimai, kad tai tik kolekcionavimo aistros, visiškai neįtikina. Pats turėjimo faktas yra pavojingas.
Psichologai darė tyrimus. Grupę studentų po vieną palikdavo kambaryje, prisakydami neliesti ant stalo gausiai paliktų skanumynų. Nebuvo nei vieno, bent nepabandžiusio trupinėlį paragauti. Ginklas – ne saldumynas, psichologinis poveikis dar stipresnis. Net orinio šautuvo turėjimas ne kartą baigėsi liūdnomis pasekmėmis, apie tai skaitėme.
Kitas problemos aspektas. Su ginklu reikia mokėti elgtis. Tai iliustruoja garsusis incidentas, kai žmogus surakintomis rankomis paspruko su pareigūno automatiniu ginklu. Gal policininkai ir nėra taip apmokyti elgesio su ginklu, kaip kariškiai, tačiau jie ir ne civiliai. Juk jei pareigūnui patikėtas ginklas, tai tam tikras technikos ir etikos instruktažas, be abejo, buvo.
Ir štai šviežiausias incidentas, kai Jurbarko rajone vokiečio vairuojamas, kalėdinę labdarą vaikams atvežęs, automobilis apšaudytas maskuojančiomis uniformomis, juodomis kaukėmis vyrų. Maža to, automobilis buvo apmėtytas dūminėmis granatomis, o visa ataka truko net apie apie penkias minutes.
Tai, kad kulkos buvo netikros, tuščios, nieko nekeičia. Toks „apsirikimas“ neatleistinas ir rodo pasirengimo lygį. Liūdniausia tai, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos
3-osios rinktinės štabo viršininkas majoras Mindaugas Statkus išdrįso pajuokauti: „Pakliūti į tokį nuotykį – galbūt kitų svajonė.“ Toks štai karininko mąstymas. Dar liūdniau, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras per televiziją dėl įvykio apkaltino vietinę rajono valdžią.
Viename straipsnyje paskelbta labai prasminga statistika. Jungtinėse Valstijose, atlikdami tarnybinę pareigą, kasmet žūsta apie 150 gerai ginkluotų policijos pareigūnų, o Didžiojoje Britanijoje, kur policininkai tik išimtiniais būna ginkluoti, žūtys vienetinės.
Per pirmus aštuonis šių metų mėnesius dėl JAV policininkų veiksmų gyvybės neteko 760 asmenų, tuo metu Didžiojoje Britanijoje per visus 2013 metus policijos pareigūnai tik 3 kartus panaudojo šaunamąjį ginklą. Niekas nebuvo nušautas.
Kaip neprisiminti Lietuvos pasieniečio šūvių, siekiant sulaikyti kontrabandininkus? Nesileidžiant į analizes, nediskutuotina tai, kad mūsų ginkluotieji vyrai parengti nepakankamai. Vienu atveju nušautas žmogus, bėgantis su kontrabandinėmis cigaretėmis. O kas būtų kitu atveju, jei į vokiečio vairuojamą automobilį nuskrietų tikra kulka? Kaltintų, kad važiavo, kur vyksta pratybos, ar dar kartą savivaldybę?
Taigi, ar ne prasminga dar ir dar kartą detaliai viską išanalizuoti, gerai apagalvoti ir aptarti, kokia turi būti reali ginklų kontrolė? Juk patarlė sako, devynis kartus atmatuok. Kalbant apie ginklus, nekenks ir devyniolika kartų. Mūsų jaunimui pavojinga net galingus automobilius patikėti vairuoti, o štai taip nerūpestingai bandome įduoti ginklus tiems, kurie net nelabai ir prašo!
Žinome, žudo ne automobiliai, ne ginklai, žudo žmonės.
