Tačiau jei jūs bent vieną, o gal net tris eurus pervedėte į prašytojų sąskaitą, jei kilniai atsikratėte padėvėtų drabužių ar knygų pageltusiais lapais kaip makulatūros, jei feisbuke pasidalinote graudinančia žinute apie paramos šauksmą, jūs jau galite įsivaizduoti, kaip pelnėte karmos taškų keliems gyvenimams į priekį pagal tokį paskaičiavimą: vienas euras – vienas būsimas gyvenimas.
Jei esate tikintis krikščionis, tada jau turite teisę į pagreitintą nuodėmių atpirkimą ir šiltą vietelę rojuje VIP zonoje, kur patenkama tik per pažintis arba per korupcinius ryšius ir pagal pažintis. Santykis maždaug toks: vienas euras – jūsų poslinkis eilėje per vieną velionį.
Žinoma, pati idėjos dalintis ir padėti tiems, kam pagalba reikalinga, prigimtis tyra ir graži – ją svarbu skatinti. Nereikėtų būti skrudžais lenktais tik į save nagais. Tačiau ir nereikia būti trumparegiais. Pastaruoju metu paramos supratimas išsikreipia ir netenka savo pirminės jėgos, panašiai kaip „ekologijos“ sąvoka.
Dosnumas turi daugybę formų, tačiau žmonės tiek atbuko ir išlepo, kad ima jas pamiršti ar nebepastebi jų ir mato pagalbą vien monetų ir skaičių pavidalu. Vargetų ideologijos puoselėtojai gėrį įžvelgia tik tada, kai nemokamai gali išpešti tai, kas yra mokama ir uždirbama.
Duodantieji tuo metu mėgaujasi tariamo sielos apsivalymo terapija. Gundo iliuzija, kad geru tapti gali būti taip lengva ir patogu kaip niekad anksčiau: užtenka per Adventą madingai paaukoti. Na, kaip ir užtenka ant artimojo kapo padėti žvakutę kartą per metus ir būtinai lapkričio 1 arba 2 d., kitų progų prisiminti išėjusįjį tarsi nėra.
Panašiai su labdara. Viena yra mestelėti pinigų arba nereikalingų daiktų į bendrą krūvą kokį kartą ar du per metus ir taip pabūti dvasingu vieną ar dvi dienas iš visų 365. Kas kita – užsiimti labdara visą laiką, kai svetimas skausmas nepriklauso nei nuo metų švenčių, nei nuo terminų, nei nuo Prezidentės ar labdaros fondo skelbiamų akcijų.
Kita vertus, būti dosniam ištisus metus nėra taip sunku. Viso labo reikia nuoseklumo, empatijos, atidumo, sąmoningumo ir trupučio pastangų. Netgi pinigai ne visada privalomi. Dosnumas – tai ir aštrus protas, blaivus mąstymas, sąžininga veikla, Hipokrato priesaika. Jei daugybė žmonių gebėtų tai praktikuoti kiekvieną dieną, nelaimių žymiai sumažėtų.
Kai kuriais atvejais prie tikros labdaros galite prisidėti sąmoningai ko nors neremdami. Pavyzdžiui, nemaitinti tos farmacijos pramonės ataugos, kuri yra eksperimentinė, nepaiso nė elementariausios bioetikos ir pelną kraunasi visai ne gydymo, o svetimos sveikatos ir gyvybės sąskaita.
Kai po viešąją erdvę pasklinda prašymai finansiškai padėti dar vienai nepagydomos ligos aukai, matyt, retas kuris smulkus rėmėjas pasidomi, kokiems valstybės nekompensuojamiems vaistams pinigai būtų skirti. Juk žymiai lengviau užsimerkti ir pervesti tą minėtą eurą, nei pasigilinti. Ai, svarbu, kad paaukojau ir pakilau savo paties akyse, o po manęs – nors ir tvanas.
Ir va, kas tuomet nutinka. Ne sykį tautiečiai karštligiškai suaukojo dešimtis tūkstančių eurų beviltiškam ligoniui gydyti, o po savaitės ar mėnesio žiniasklaida pranešė, kad tas žmogus „pralaimėjo kovą su klastinga liga“.
Vadinasi, fantastiškai brangūs preparatai, kuriems įsigyti buvo renkamos lėšos, visiškai nepadėjo, gal net pasunkino ligonio kančias ar tik nežymiai pratęsė jo agoniją. O piliulių ar eliksyrų gamintojai trina rankas: nepaisant tragiškos baigties ir jokių rezultatų, jie tuos tūkstančius susižėrė, jokia atsakomybė jiems vis tiek negresia.
Kai tai vis pasikartoja, jau galima būtų daryti išvadą, kad vertėtų suabejoti tokių paramos projektų nauda beviltiškiems ligoniams. Jei vis tiek yra nuoširdaus noro kenčiančiajam padėti, galima pagalvoti apie kitus pagalbos būdus.
Sergantieji iš tikrųjų yra patys pažeidžiamiausi ir verti atjautos, bent trumpam sužadina jautrumą net šalčiausioms ledo skulptūroms. Būtent todėl sunkių ligonių nelaimėmis daugiausia ir naudojamasi siekiant pasipelnyti ar, prie jų atvaizdo prisišliejus, pareklamuoti savo vardą.
Štai ir priartėjome prie ekstremaliai parodomojo dosnumo. Čia jau jokio anonimiškumo nėra. Ir pakyli pirmiausia ne savo paties, o išsižiojusios visuomenės akyse. Turiu omeny lyriniu farsu virstančią tauraus altruizmo atmainą. Jos pagrindinė idėja – ne pagalba kam nors, o savęs eksponavimas, kai išvis nesvarbu, nei kam, nei kokiais tikslais aukoji.
Antai į labdaringas gala vakarienes susirinkę išskirtiniai svečiai pirmiausia skuba ant sufalsifikuoto raudono kilimo. Įvairių rūšių žuvys – nuo nuolatinių barakudų iki epizodinių plekšnių – suplaukia žiniasklaidai pademonstruoti savo naujausias vakarines sukneles.
Tai daroma taip: viena koja elegantiškai arba nelabai elegantiškai išmetama į priekį šiek tiek sulenkta, kita – daugmaž tiesi, viena ranka pridedama prie klubų, kita, kuria laikoma delninė, nuleidžiama. Burna turi būti šiek tiek erotiškai pražiota, tarsi turėtum slogą ir negalėtum prakvėpuoti pro nosį. Kai tiek įmantrių stiliaus bei pozavimo subtilybių, jau nebe iki gilinimosi į nuskriaustųjų problemas.
O pastarųjų, kaip pastebėjote, – daugiau, nei jų yra iš tikro. Žaibiškai didėja įkyrių prašinėtojų be orumo ir savigarbos armija. Įterpsiu vieną epizodą.
Prieš kelias dienas pažįstamas picerijos savininkas sulaukė skambučio, kurio esmė maždaug tokia: esame jaunimo organizacija iš mažo miestelio, lankysimės Vilniuje, tai bus šaunu, jei švenčių proga tapsite gailestingu ir mus visus, entuziastingus 24 žmones, pavaišinsite. Tas verslininkas optimistams papasakojo, ką jis jaunystėje veikė ir dirbo, kad galėtų pavalgyti, ir leido suprasti, jog nemokamų pusryčių nebūna.
Bet tai tik parodo, kad iš esmės kiekvienas mūsų dabar gali patekti į vieną iš remtinų grupių, kurios jaučiasi turinčios teisę būti pamalonintos vien iš idėjos: jaunimas, studenas, jauna šeima, sena šeima, vieniša mama, menininkas, alkoholikas, blaivininkas, šiaip veltėdis. Tik ne visi drįsta ir ne visi trokšta būti svetimų išlaikomi be jokios grąžos ir mainų.
Ypatinga rūšis – balti negrai. Taip patys save vadina chrestomatinio įžūlumo kaulytojai, pranokę net pašalpinius parazitus. Antai visai neseniai socialiniuose tinkluose pasirodė rimtas porelės pageidavimas visiems Lietuvos gyventojams iki Šv. Kalėdų susimesti, kad jie už gautus aukotojų pinigus įstengtų įsigyti kuklų būstuką be paskolos. Mat, jų žodžiais, aria kaip balti negrai, o nieko negauna.
Net jei šis įrašas tebuvo parodija (norėtųsi tuo tikėti), tai vis tiek atskleidžia, kokia yra didžiausia varguolio mąstymo įkaitų vertybė, gal net pasąmonės siekiamybė. Prizų turi būti vertas tas, kas moka skųstis, jog daug dirba, bet vis tiek neuždirba. Tad ir toks prašymas paremti pirmiausia nuoširdžiai sužavi tokius pačius savo minčių užguitus bėdžius ir aštriailčių kapitalistų vergus.
Taip ir nyksta riba tarp sunkios padėties ir piktnaudžiavimo savo padėtimi, tarp altruizmo ir manipuliacijos žmonių jausmais, tarp nuoširdžios pagalbos ir parodomojo dvasingumo.
