Nulio promilių normą visiems vairuotojams sveikina nebent davatkiški kovotojai už blaivybę, kurie neretai patys yra buvę alkoholikai.
Mat nulinė norma kels problemų net svaigalų nevartojantiems vairuotojams. Šiek tiek promilės dalių matuoklis gali parodyti, jei žmogus išgeria tik kefyro ar giros, nekalbant apie vaistus, kuriuose yra alkoholio, kaip antai širdies lašai, korvalolis ar gudobelių tinktūra.
Taip pat galimos nedidelės prietaisų techninės paklaidos, bet net tokiais atvejais policininkai turėtų bausti vairuotojus, o jei būtų daromos išimtys, tai atvertų galimybę ir pareigūnams piktnaudžiauti.
Nuline alkoholio norma taikomasi tik į nedidelę dalį vairuotojų, kurie sėda prie vairo neblaivūs, bet realiai ji apsunkintų gyvenimą visiems svaigalais niekuomet nepiktnaudžiaujantiems žmonėms ir taip rodytų nepasitikėjimą absoliučia visuomenės dauguma.
Juk vairuojantis automobilį asmuo negalės jau kelias valandas prieš kelionę net simboliškai pakelti taurės, nors tai ir visiškai nepaveiktų jo dėmesio.
Svarbiausia, kad iš tokio drastiško draudimo naudos būtų galima laukti, kiek iš ožio pieno – kas neblaivus vairavo ir kelių erelį vaizdavo, ir toliau taip elgsis. Juk dabar absoliuti dauguma vairuotojų, dėl kurių įvyksta skaudžios nelaimės, būna išgėrę daug daugiau, nei leidžiama 0,4 promilės riba.
Nulinė alkoholio norma galiojo buvusioje Sovietų Sąjungoje. Gal ilgai kelių policijoje dirbęs S.Skvernelis jau pamiršo, kiek daug žmonių anais laikais, net profesionalių vairuotojų, vis vien sėsdavo prie vairo neblaivūs?
Jei toks absoliutus alkoholio vartojimo draudimas būtų panacėja nuo eismo nelaimių, itin uoliai žmonių saugumą puoselėjanti ES seniai būtų rekomendavusi visoms savo narėms įsivesti nulio promilių normą.
Tačiau tai pasaulyje visiškai nepopuliari kovos už saugų eismą priemonė – nulinę alkoholio normą taiko vos penkios ES šalys iš 28, beje, visos – iš buvusio socialistinio lagerio.
Lietuvoje galiojanti 0,4 promilės norma netgi žemesnė nei daugelyje kitų Bendrijos šalių, kurios dažniausiai renkasi 0,5 promilės ribą, o Airija ir Jungtinė Karalystė kartelę pakėlusios net iki 0,8 promilės. Bet ten negirdėti jokių aimanų dėl neblaivių vairuotojų sukeltų avarijų.
Be abejo, eismo nelaimės – vis dar labai rimta Lietuvos problema, bet atrodo, kad iniciatyva įvesti nulinę alkoholio normą vairuotojams, užuot ją sprendusi, tik imituos kovą už saugumą keliuose ir nukreips dėmesį nuo tikrųjų avarijų priežasčių.
Krinta į akis, kad vėl mėginama griebtis sovietiniais laikais taikytų priemonių ir ne vien nulinės alkoholio normos – Vidaus reikalų ministerija (VRM) pasiūlė grąžinti vairuotojams ir baudos balų sistemą.
Šio kovos su nedrausmingais vairuotojais būdo veiksmingumas irgi abejotinas, o galima rizika akivaizdi – didėja pagundos pareigūnams imti kyšius.
Neaiškios ir prielaidos, kodėl VRM būtent dabar sumanė atsigręžti į praeitį. Teigiama, kad saugumo padėtis keliuose vis blogėja, bet statistika to nerodo. Nors metai dar nesibaigę, jau aišku, kad šįmet per avarijas žūsta šiek tiek mažiau žmonių nei pernai, kai aukų būta 241. Tiesa, truputį išaugo sužeistųjų skaičius.
Niekas nesiginčija – avarijų vis dar pernelyg daug, Lietuvos keliai nesaugūs. Bet kažin ar padėtis gerės, jei valdžios dėmesys nuo realių eismo saugumą didinančių priemonių nukryps į parodomąsias.
Pagrindinės eismo nelaimių priežastys gerai žinomos – per didelis greitis, pavojingas manevravimas, saugaus atstumo nesilaikymas. Dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvyksta tik nedidelė avarijų dalis ir tokie į matuoklį pripučia neretai 2 ar net 3 promiles.
Regis, daug didesnio efekto galima tikėtis ne naujais abejotinais draudimais, o bausmės už pažeidimus neišvengiamumu. Tiesa, čia žioji ir didelės teisinės spragos.
Labai blogą pavyzdį, ypač jaunimui, rodo atvejai, kai sulaikyti neblaivūs žinomi asmenys, pavyzdžiui, dainininkai E.Dragūnas-Selas ar Radžis, gali jaustis nebaudžiami, nes, advokatų padedami, įsuka teismų karuselę ir ilgam išvengia bausmės. Gal reikėtų tokių pažeidėjų bylas nagrinėti pagreitinto proceso tvarka?
Pavojų eismo dalyviams kelia ir nesaugūs kelių ruožai, pavyzdžiui, magistralėje „Via Baltica“.
Vadinamųjų juodųjų dėmių, kur įvyksta itin daug nelaimių, Lietuvoje mažėja, bet tai lėtas procesas, o jam pagreitinti reikia nemenkų investicijų.
Gal vertėtų papildomų pinigų kelių priežiūrai paieškoti labiau apmokestinant senus, avarijų riziką didinančius ir aplinką teršiančius automobilius? Taip būtų iš karto nušautas ir antras zuikis – toks mokestis skatintų atnaujinti seną šalies transporto parką.
Tik kai nesivarginama sukti sau galvos ieškant realių problemos sprendimų, pažeriama populistinių sumanymų.
Bet jie paprastai neduoda planuojamų rezultatų, o tebūna tuščias oro pavirpinimas.
