Vilniaus kunigaikščio pokštai – nusivylusio žmogaus protestas

S.Urniežiui pastatyti du paminklai, jis aprašytas dvejuose lietuvių autorių apsakymuose.

„Kunigaikštis“ teigė bent penkioms Vilniaus gatvėms davęs naujus vardus, ir bent keturiuose šimtuose Senamiesčio butų įkurdinęs „dorus lietuvius“.

Būtent jam buvo patikėta pradėti Baltijos kelią ant Gedimino kalno, kur jis išrikiavo savo suburtus „gediminaičius“, o JAV ambasada atsisakė minties įrengti rezidenciją Kalnų parko papėdėje įsiklausiusi į šio keistuolio argumentus.

Daugelis jo pokštų šiandien atrodo labai gerai apgalvoti.

Dar 2004 metais jis kelis kartus protestavo prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos pastatų, pasipiktinęs, kad pasieniečiai perka brangius automobilius ir nė vieno tanko. Kiekvienam išvažiuojančiam pro vartus pareigūnui jis atiduodavo pagarbą ir surikdavo: „Prašau pirkti tankus!“

Netrukus iškviesta policija išsivežė S.Urniežių ir surašė protokolą, kur aiškinama, jog jis nubaustas už tai, kad įžeidinėjo pareigūnus necenzūriniais žodžiais ir ir mėtė jiems duoną.

S.Urniežiaus pokštų dalyviai – prezidentai, ministrai, garsūs politikai.

Bene jo garsiausia išdaiga – iškilmingas priėmimas Prezidentūros rūmuose, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dienai, kurį surengė vėliau atstatydintas prezidentas Rolandas Paksas.

Kitą dieną visos Vilniaus Senamiesčio kavinės ūžė nuo S.Urniežiaus įspūdžių. Klausytojai leido juokais nuo minties apie tokią žioplą prezidento komandą.

Kunigaikštis su pasimėgavimu pasakojo, kaip Prezidentūros rūbinėje buvo pagarbiai pakabinti jo 40 litų Gariūnų turgavietėje kainavę puskailiniai kartu su ambasadorių karakulių apdarais.

S.Urniežius tikino dar niekada nematęs tiek valgyti, kiek buvo patiekta prezidento svečiams per priėmimą Valstybės dienos proga. Bet pirmiausia jis nutarė pasimėgauti vynu.

Įėjus prezidentui R.Paksui su žmona Laima, kunigaikštis iš karto puolęs prieš jį ant kelių.

„Priėmimas man labai jau priminė karaliaus Liudviko XIV laikus, tad aš ir pasielgiau taip, kaip reikalavo aplinka“, – tąkart aiškino S.Urniežius.

Jo tikinimu, prezidentas buvo sutrikęs, bet nieko nesakė. O priėjęs Algirdas Mykolas Brazauskas ištaręs: „Kunigaikšti, kelkis!“

„Klaupkis, prieš tave prezidentas!“ – sušukęs jam S.Urniežius.

S.Urniežiaus teigimu, priėmime jis elgęsis, kaip norėjęs, nelaukdamas, kol kiti su juo pasielgs pagal savo norą.

S.Urniežius tikino kažkada labai gerai išstudijavęs šį pastatą kaip architektūros paminklą ir žinojęs, kad iš tualeto galima patekti tiesiai į Vilniaus požemius – tuo keliu, reikalui iškilus, ir ketino atsitraukti.

Daugeliui pašnekovų jis aiškinęs, kad į priėmimą pakliuvo nelegaliai, o jam šie sakę: „Bravo, tokių kaip tu čia – ne vienas!“

Priėmime, jo nuomone, tiko ir jo apranga -- glamžytas šviesus švarkas ir kaklaraištis su liūtais.

S.Urniežius ypač stebėjosi, kad nors kartais prezidento svečius jis kalbindavęs įžūlokai, šie jam buvo malonūs ir šypsojosi.

„Lietuvos rytui“ kunigaikštis kitą dieną prisipažino, kad Prezidentūroje vis dėlto buvo padauginęs vyno.

S.Urniežiaus pasakojimą patvirtino ir nuotraukos.

Anksčiau S.Urniežius buvo pranešęs „Lietuvos rytui“, kad ketina kurti judėjimą, kuris palaikytų R.Paksą. Esą, jis žavisi politiku, kuris sukėlė tokį sąmyšį Lietuvoje.

Rudenį jis bandęs perspėti nušalintą prezidentą apie gresiančius didelius nemalonumus, todėl atsiklaupęs S.Daukanto aikštėje ir šaukęs: „Medalinskai, artėja pavojus!“

Policininkai buvusį miesto tarybos narį tuomet nugabeno į psichiatrijos ligoninę, bet medikai jį iškart paleido pareikšdami, kad šį žmogų jau yra ištyrę.

„Lietuvos rytui“ S.Urniežius yra rodęs savo vairuotojo pažymėjimą: juk tokie pažymėjimai neišduodami sergantiems psichikos ligomis!

Prezidentą remti S.Urniežius nutarė nusivylęs Lietuvos kariuomene ir teisėsauga.

Tuomet per dvejus metus policininkai S.Urniežių sulaikė bent septynis kartus.

„Lietuvos rytui“ vyras yra sakęs, kad protestuoja prieš netvarką nepriklausomoje Lietuvoje, todėl atnaujinęs sovietiniais laikais rengtas pasityčiojimo iš valdžios struktūrų akcijas.

150 litų baudą S.Urniežius užsidirbo nutaręs dalyvauti Lietuvos vėliavos kėlimo ceremonijoje ir atėjęs į sostinės Katedros aikštę pirmąją 2004-ųjų dieną.

Šventei S.Urniežius teigė gerai pasirengęs – kuprinėje turėjo tris butelius alaus ir dar vieną – kišenėje. Ant Gedimino kalno Lietuvos garbei jis ketino išgerti alaus ir taip šiai ceremonijai suteikti tikros liaudies šventės atspalvį.

„Kam galėjo į galvą ateiti Vėliavos dieną paskelbti tada, kai dauguma neišsimiegoję ir neišsiblaivę po naujamečių švenčių?“-- klausė jis.

Per iškilmes išvydęs kariuomenės vadą generolą majorą Joną Kronkaitį ir krašto apsaugos ministrą L.Linkevičių, vilnietis nutarė reaguoti pagal valstybės švenčių tradicijas, todėl sušuko: „Generole, mes tave mylime!“

Po to jis pajutęs nenugalimą norą kaip nors pasveikinti ir ministrą, todėl riktelėjęs: „Tegyvuoja Lietuvos komjaunimas!“

Paklausus, ar vartojo tik valstybinę kalbą, S.Urniežius prisiminė, kad rusiškai dar sušuko „Konec Sovetskomu Sojuzu!“ (galas Sovietų Sąjungai. – Red.).

Čia jį už parankių pačiupę policininkai paguldė ant žemės, o vėliau nutempė į savo mašiną.

Vilnietis ta proga sugiedojo Lietuvos himną.

Pribėgę benamiai bergždžiai bandė užstoti S.Urniežių, aiškindami, kad jis yra geras žmogus.

„Arkikatedros aikštėje mačiau S.Urniežių, kuris atrodė apsvaigęs, svirduliavo, nerišliai šūkavo, rusiškai keikėsi.

Man adresuotų jo replikų negirdėjau“, – „Lietuvos rytui“ tuomet sakė ministras L.Linkevičius.

Krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas prisiminė, kad S.Urniežius buvo gerokai padauginęs ir labai garsiai šūkavęs, o du policininkai jį išsivedė.

J.Gečas negirdėjo, ką konkrečiai rėkavo S.Urniežius, bet jam susidarė įspūdis, kad jis keikėsi rusiškai ir įžeidinėjo J.Kronkaitį.

Nustatytas girtumo laipsnis

Senamiesčio policijos nuovadoje, kur S.Urniežius buvo nuvežtas, nustatyta, kad jo kraujyje buvo 1,83 promilės alkoholio. Tai -- vidutinis girtumo laipsnis.

„Duok Dieve taip kiekvienam po Naujųjų metų sutikimo“, -- taip šį faktą komentavo kunigaikštis. Surašius aktą jis buvo paleistas.

Teisės universiteto dėstytojas Virgilijus Valeckas „Lietuvos rytui“ sakė, kad rengiant policijos pareigūnus jiems aiškinama ir apie užsienio praktiką, kur pareigūnai taip ryžtingai nereaguoja į keistuolius.

Tuomet V.Valeckas aiškino, kodėl pareigūnai kai kuriuos S.Urniežiaus veiksmus vertino taip griežtai.

Pagal Susirinkimų įstatymą, policininkas neturi reaguoti, jeigu asmuo garsiai reiškia savo nuomonę bendrais klausimais, pavyzdžiui, ar yra demokratija mūsų šalyje.

Poveikio priemonių policininkas privalo griebtis tik tada, kai įvardijamas konkretus asmuo.

Todėl S.Urniežius, sausio 1-ąją paminėjęs krašto apsaugos vadovų pavardes, buvo sulaikytas.

Įstatyme taip pat įvardyta, kad teritorijoje, esančioje arčiau kaip 75 metrai nuo Prezidentūros pastato, į viešosios tvarkos pažeidimą turi teisę reaguoti ir apsaugos darbuotojai. S.Urniežius garsiai kreipėsi į A.Medalinską būtent šioje teritorijoje.

Perskaitęs šį straipsnį S.Urniežius itin nuoširdžiai padėkojo „Lietuvos ryto“ žurnalistei ir nuo to laiko šūkaudamas visada minėdavo politikų pavardes.

Nuovadoje S.Urniežius buvo ir kai Rotušės aikštėje kalbėjo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George'as Bushas. Mat policininkai jo nepraleidę į savo paties butą Pilies gatvėje. Paleistas po kelių valandų, S.Urniežius dar spėjęs atsiklaupti Rotušės aikštėje ir garsiai padėkoti Dievui, kad leido Bushui pamatyti Vilnių, taip pat pašokęs su studentėmis.

S.Urniežius teigimu, jo provokuojami incidentai turėjo prasmę. Sovietų Sąjungoje jis nieko negalėdavęs pakeisti, tai tyčiodavęsis iš sovietų valdžios. Žmonės matydavę, kad galima milicininkų ir nebijoti ir nuoširdžiai juokdavęsi, o tas istorijas dar ilgai pasakodavę su pagražinimais.

Pavyzdžiui, per Leonido Brežnevo laidotuves jis Vilniaus universiteto Karinio parengimo katedroje surengęs viešą raudojimą. Karininkams neliko nieko kito kaip studentą guosti, duoti pinigų raminamiesiems ir įsodinti į taksi.

1995 metais S.Urniežius pradėjo dirbti Vilniaus Žydų mokykloje. Jis mokė lietuvių kalbos. Tuomet „Lietuvos rytui“ jis kalbėjo apie savo nusivylimą. Vėliau jis ne kartą minėjo, kad jo senelis ar prosenelis buvo itin turtingas Viduklės žydas.

– Kodėl sakai, kad vis labiau nori būti žydu? – klausėme tuomet naujojo mokytojo su šlike ant pakaušio.

– Aš tikrai Lietuvoje niekam nereikalingas, visur patyriau pažeminimą, kol supratau, kas yra Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Vaikystėje mane auklėjo pogrindžio Marijonų vienuolyne Marijampolėje ir daug pasakojo apie prieškarinę nepriklausomą Lietuvą. Tai dvi skirtingos Lietuvos.

Manau, kad suaugę žmonės gali savo noru pasirinkti, ir tautybę ir valstybę. Kai mane išbraukė iš Konservatorių partijos, galima sakyti, išbraukė ir iš lietuvių. Tokios griežtos bausmės susilaukiau, kai man pavyko atidaryti barą „Prie universiteto“. Tuomet mane apkaltino, kad aš noriu nugirdyti lietuvių tautą.

Nemanau, kad esu vertingas žmogus, bet matau, kaip Lietuvoje nevertinami žmonės: mąstantys žmonės palieka Lietuvą, jaunimas tūkstančiais važiuoja į kalėjimus, kasmet keli tūkstančiai padorių žmonių pasikaria.

– Ar tai, kad save vadini kunigaikščiu Vildaugu, netrukdo dirbti žydų mokykloje?

– Niekada taip savęs nevadinau, mane taip vadino vaikai ir laikraščiai. Matyt, Lietuvoje man tas vardas pritapo iki grabo lentos. Negaliu nuneigti autorystės -- tai aš sugalvojau gediminaičius. Organizacijai vadovavo, kad vaikams būtų patraukliau, kunigaikštis.

Kai dabar skelbia konkursus vaikų nusikalstamumo prevencijai, nesuprantu, kodėl neprisimena, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nudirbo šį darbą. Aš turėjau apie tris tūkstančius gediminaičių, niekam nereikėjo mokėti jokių atlyginimų.

– Praėjo jau dešimt metų (pokalbis vyko 1998-aisiais – red.). Kuo tapo gediminaičiai?

– Išaugo daug nuostabių žmonių. Jų likimai įvairūs. Vieni laimingi, kiti – ne, bet daugelio tų vaikų akys gražios, jie tikrai nesėdi kalėjimuose ir nesivaiko jų nepriklausomos Lietuvos policija bei prokuratūros.

Aš skiepijau jiems idealizmą ir meilę tėvynei, ir tie, kurie neatsisakė tų idealų, yra apspjaudyti, sutrypti. Susitikę mes mėgstam patylėti. Šitai Lietuvai jų nereikia, jie yra svetimi.

– Tikrai taip, sugalvojau Šventaragio, Krivių gatvių pavadinimą. Netoli Žaliųjų ežerų yra Balsių rajonas, ten irgi gražius pagoniškus pavadinimus sugalvojau.

Pašilaičių mikrorajone gatvės buvo pavadintos trijų sovietų rusų „dievų“ vardais – Markso, Engelso ir Bagramiano. Aš pasiūliau juos pakeisti trimis pagoniškų dievų vardais – Gabijos, Žemynos ir Medeinės. Juokaudamas sakau, kad Pašilaičių gyventojai turi mane vaišinti šampanu.

Beje, Šventaragio gatvė buvo pavadinta apgaulės būdu. Katalikai, kurie kartais būna ypač aktyvūs, norėjo tą gatvę pavadinti arkivyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus vardu, nors istoriškai ten tik viena gatvės atkarpa buvo vadinama Marijos Magdalietės gatve. Nors aš susijęs su Marijampole, kur arkivyskupas palaidotas, suprantu, kad normaliam lietuviui tokį ilgą pavadinimą ištarti sunku ir sudėtinga, gal net beprasmiška.

Pradėjau reikalauti, kad gatvę pavadintų Šventaragio gatve. Istorikai paprieštaravo, kad Vilniaus Senamiestyje atstatomi tik istoriniai gatvių pavadinimai. Tada aš Romuvos stovykloje rugių lauke priprašiau jaunimo, kad kiekvienas parašytų po dešimt laiškų į Vilnių ir prašytų Šventaragio gatvės. Kai komisijos pirmininkas atėjo su portfeliu laiškų, rodančių, jog vos ne visas Vilnius nori Švnetaragio gatvės, istorikai turėjo nutilti. Taigi svarbiausias smūgis istorikams buvo smogtas kažkur Kelmės rugių lauke.

– Pasakojama, kad daugeliui žmonių tu padėjai gauti Senamiestyje butus, sklypus, patalpas...

– Negaliu nuneigti. Turbūt buvau didžiausias ir iki šiol nepralenktas mecenatas Lietuvoje. Vartydamas savo užrašų knygelę matau, per 10 metų globojau 420 žmonių, kuriems daviau bendrabučius, kambarius, butus, ir jie po šiai dienai ten gyvena. Miesto ūkis buvo neapskaitytas, o aš, kaip Senamiesčio komiteto pirmininkas, žinojau, kokius butus ketinama pavogti. Ten į tuščius butus už rankos atvesdavau tai mergaites, tai vaikinukus ir apgyvendindavu. Butas būdavo kaip ir savavališkai užimtas, bet vagys vis vien nepranešdavo policijai, laukdavo, kol įsikeldinęs gera valia išeis.

Aišku valstybei padariau milžiniškų nuostolių, bet taip man pavyko užauginti daugybę menininkų, architektų, dailininkų. Dalis jų tuos butus privatizavo ir, aišku, dabar yra laimingi žmonės.

Tai didelė afera, bet dėl jos nesigailiu. Aš nepažeidinėjau įstatymų, nes tuo pat metu valdžios struktūros negerbė Lietuvos įstatymų.

– Aš buvau idealistas. Mano dėka daug namų Senamiestyje iškilo, bet man vietos neatsirado. Mačiau, kad tai rimti žmonės, Senamiesčio nesugadins, todėl ir rėmiau.

Dabar bare „Prie universiteto“ man neduoda net arbatos veltui išgerti, o už pinigus aptarnauja su nepasitikėjimu ir ypatinga nemeile. Žmonės, kurie uždirba milijonus, padarė, kad likau be kavos puodelio ir be cigaretės.

– Nematau aferos. Ilgą laiką nakvodavau stotyje, iš ryto eidavau į mokyklą, o po pietų – į savivaldybę. Mano draugai deputatai ir sako – tau reikia duoti kokį kampą. Niekas tuo metu nenorėjo eiti į tą avarinį 60 kvadratinių metrų ploto butą palėpėje, jis buvo prišnerkštas ir užkaltas. Bet kai atsikaliau langus, apsodinau gėlėmis, supratau, kad butas nuostabus. Aš turėjau to manevrinio ploto orderį, po to Vyriausybė pakeitė tokių butų statusą ir aš tą butą privatizavau.

– Mokiausi neilgai, bet tais laikais tai buvo iššūkis.

Mano tėvai gyveno Raseinių rajone. Šeima subyrėjo, tėvas mumis nesirūpino, mama sirgo. Mes buvome keturi vaikai ir atsidūrėme skirtinguose internatuose.

Marijampolėje mane auklėjo vienuolės. Paslapčia iš internato parsivesdavo į savo sodus, ten reikėdavo ravėti gėles. Kai ateidavo pietų metas, reikėdavo nusiprausti, gražiai apsirengti -- turėjau baltas kojines iki kelių -- ir po pietų jau skaitydavau šventas knygas. O vakare eidavom į bažnyčią.

Iš seminarijos pabėgau, nes man nepatiko. Kauno kunigų seminarija buvo saugumo priedėlis, pajutau tai greitai ir skaudžiai.

– Visi, kas mokėsi kunigų seminarijoje, yra užpildę tam tikrą dokumentą, tai priversdavo padaryti seminarijos rektorius. Jei tai -- saugumo veikla, tada visi Lietuvos kunigai yra saugumiečiai, išskyrus porą. Bet manau, kad Lietuvai, kuri kunigų seminariją turėjo, geriau negu kad Baltarusijai, neturėjusiai tokios mokyklos.

Dabar retai ateinu į bažnyčią, nes Katedroje aš Dievo nerandu.

Pastaraisiais metais S.Urniežius itin mėgo važinėtis funikulieriumi ir gėrėtis vaizdais nuo Gedimino pilies kalno. Pastebėjęs, kad užsilipus ant kalno galima nemokamai lipti į funikulierių ir vėl juo pakilti -- jis tai darydavo su didžiausiu džiaugsmu. Taip kelis kartus per dieną išdidžiai apžvelgdavo visą Vilnių.

S.Urniežius labai tiko po Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjusiam laikotarpiui, kai per naktį atsirasdavo ir dingdavo milijonieriai, o valstybė remdavo keisčiausias idėjas.

Ne vienas užsienio žurnalistas pastebėjo, kaip greitai Nepriklausomoje Lietuvoje įsitvirtino feodalinės valstybės atributai. S.Urniežius tokį feodalinį etiketą pavertė absurdu.

Penkerius metus Nepriklausomybės pradžioje S.Urniežius buvo Vilniaus miesto tarybos deputatas. Buvę savivaldybės darbuotojas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad tuo metu S.Urniežius turėjęs labai didelę valdžią, nes kiekvienam grasindavęs atskleisti ryšius su komunistų partija. Įbauginti žmonės vykdydavo daugumą jo reikalavimų.

Prieš 25 metus užkalbinau S.Urniežių, pastebėjusi jo rankose keistą daiktą, įvyniotą į laikraštį. Tai buvo kirvis. Bėgdamas į miesto tarybos posėdžius savivaldybėje jis pirmiausia užlipdavo į kurį nors kalną ir kirsdavo krūmus.

Jei susidurdavo su kliūtimis – kviesdavo į talką karius savanorius, kurie nešiodavo akmenis, klusniai vykdydami kunigaikščio Vilgaudo nurodymus.

Jis neabejojo, kad per vasarą sutvarkys visą pilių teritoriją.