Apie lapkričio pabaigoje Vilniuje įvykusią Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos organizuotą konferenciją „Tarp integracijos ir išskyrimo. Europos tautinių mažumų kalbinės teisės“ („Integration and exclusion. Linguistic rights of national minorities in Europe“). Konferencijos organizavimo vadovė Lenkijos ambasados ekspertė Elžbieta Kuzborska.
Konferencija konstatavo, kad kalbinės teisės yra vienos svarbiausių teisių, padedančių išsaugoti mažumų tapatybę. Tačiau jas įgyvendinant kyla daug praktinių ir teorinių problemų. Kaip užtikrinti tautinių mažumų kalbines teises ir pagarbą valstybinei kalbai? Kaip, pagal tarptautinius standartus, turėtų atrodyti valstybinė šios srities politika? Kas svarbiau – tautinių mažumų teisių ar valstybinės kalbos apsauga?
Į šiuos bei kitus klausimus bandė atsakyti žymiausi Europos ir pasaulio kalbinių teisių ekspertai. Jungtinių Tautų Aukštojo komisaro žmogaus teisėms biuro Ženevoje atstovė Belen Rodriguez de Alba pažymėjo, kad tarptautinė visuomenė turi atkreipti dėmesį į tautinių mažumų teisių apsaugą, nes ji yra nepakankama, dėl to kyla konfliktai.
Jų priežastimi tarp kitų yra ir mažumų kalbinių teisių pažeidimai. Valstybė turėtų remti mažumų kalbos mokymą ir mokymą ta kalba. Tačiau atstovė galėjo paminėti, kad tokia parama neturėtų pažeisti valstybinės kalbos mokymo, ši priežastis Lietuvoje irgi sukelia konfliktus. Kita vertus, šimtai Lietuvoje veikiančių mažumų mokyklų su kaupu įrodo mūsų valstybės paramą, deja, apie tai konferencijoje nebuvo ištarta nė pusės žodžio.
Žinomas ekspertas Fernand de Varennes iš Kanados prancūzakalbio Université de Moncton atkreipė dėmesį, kad daugeliui Europos, taip pat ir Baltijos šalims sunkiai sekasi užtikrinti mažumų kalbines teises. Anot eksperto, vyriausybės klysta vienai kalbai suteikdamos valstybinės kalbos statusą, o kitas nustumdamos į šalį, nes tai skaldo visuomenę. Nusišnekėjimu, kitaip nepavadinsi tokių samprotavimų.
Suomijos mokslininkas Lauri Hannikainen komentavo Latvijos švietimo politiką, pagal ją, 60 proc. dalykų mažumų mokyklose mokoma latvių kalba. Ši novacija esą įdiegta pernelyg skubiai, mokyklos nesugebėjo prie to prisitaikyti, krito mokymo lygis ir viso to pasekmė, kad tautinių mažumų atstovai vis dažniau leidžia vaikus į latviškas mokyklas.
Suomis užmiršo pridėti, kad į sovietinę Latviją šimtais tūkstančių plūdo rusai, nenorintys mokytis latvių kalbos. Padėtį gelbėti galima buvo tik visoms mokykloms perėjus į faktišką mokymą latvių kalba.
Svečias iš Lenkijos Krzysztof Drzewicki kritikavo Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją, ją pavadindamas „Langu be stiklo arba griaučiais be mėsos“, esą šiame teisės akte trūksta esmės, daug bendrybių ir išsisukinėjimų. Prelegentas pažymėjo, kad Lenkijoje mažumos turi puikią teisinę bazę savo kalbinių teisių realizavimui. „Integracija – tai naujas taikos vardas“, sakė Lenkijos profesorius.
Jo kolegė iš Lenkijos Katarzyna Lasak irgi patvirtino, kad jos šalies tautinės mažumos pilnai naudojasi savo kalbinėmis teisėmis. Abu tik užmiršo paminėti, kad Lenkijoje nėra mokyklų dėstomąja mažumų kalba, kaip išimtis – kelios lietuviškos ir tai garsinama kaip nepaprasto Lenkijos dėmesio mažumoms pavyzdys. Kaip žinome, Lietuvoje mažumų dėstomąja kalba mokyklų yra šimtai, bet Lenkijai (ir konferencijai) tai buvo neįdomu.
Italijos mokslininkas Sergiu Constantin padarė didžiulį atradimą, kad idealus modelis tai toks, kur valstybė leidžia pasirinkti, kokia kalba vaikui mokytis. Bet juk tokia valstybė yra Lietuva, negi italui to niekas iš konferencijos dalyvių nepasakė?
O ką tarptautiniams ekspertams kartu ir visam pasauliui kalbėjo Lietuvos atstovai? Tautinių mažumų departamento vadovė Vida Montvydaitė ir Tautinių bendrijų tarybos pirmininkė Galina Miškinienė kalbėjo daugiau bendrais žodžiais, bet kiti, turiu mintyje Lietuvos lenkus, kaip visada, rėžė iš peties... prieš Lietuvą.
Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas Henrikas Malevskis trenkė, kad Lietuvos valdžia neužtikrina tautinių mažumų teisių apsaugos ir tai blogina valstybės įvaizdį tarptautinėje arenoje. Gaila, nepaminėjo, kad tą įvaizdį blogina pačių Lietuvos lenkų desperatiški šauksmai apie jų genocidą. Tarp tų šauksmų paminėti, kad Vilniuje veikia vienintelis pasaulyje lenkų universitetas už Lenkijos ribų lenkai nemato reikalo.
Vilniaus Romerio universiteto dėstytoja Katažina Bogdzevič aimanuodama dėl Lietuvos lenkų pavardžių irgi nematė reikalo paminėti, kad 99 proc. Lenkijos lietuvių turi visiškai sulenkintas pavardes, o jei kas nors Lenkijoje nori susigrąžinti, pvz., vokišką pavardę, turi praeiti kryžiaus kelius, tai pripažįsta ir Lenkijos spauda.
Diskusijose kalbėjusi Vilniaus miesto tarybos narė Renata Cytacka apkaltino Lietuvą veidmainiškumu esą ji nesilaiko jos pasirašytų tarptautinių teisės aktų. O uždavusi, matyt, sutartą klausimą JT atstovei de Albai, išgirdo ir sutartą atsakymą: reikia spausti Lietuvą tarptautiniuose forumuose. Tą Lietuvos lenkai su kaupu darė ir šiame susitikime.
Beje, jiems padėjo ir Suomijos atstovas, pats savęs paklausęs: kokiose buvusiose SSRS valstybėse yra daugiausia mažumų kalbinių teisių pažeidimų? Ir pats atsakė: Lietuvoje...
Dar kartą kalbėjusi R.Cytacka paklausė, kur galima kreiptis dėl Europos konvencijos nevykdymo Lietuvoje, beje, nepateikusi jokio konkretaus Lietuvos pažeidimo? Tarsi laukęs tokio klausimo jai atsakė Lenkijos atstovas: „išnaudokite diplomatinius kanalus“ ir lyg Lietuvos įstatymų žinovas pastebėjo, kad Lietuvos įstatymai neatitinka konvencijos nuostatų. Trumpai atsakysiu, kad tai visiškas melas.
Su ne mažesniu entuziazmu Lietuvą kritikavo ir pati konferencijos organizatorė Elžbieta Kuzborska. Savo pranešime ji užsiminė apie neva valdžios draudimą vartoti lenkų kalbą privačioje veikloje, nurodydama, pvz., dvikalbius privačius ženklus, matyt, turėdama mintyje lenkiškus gatvių pavadinimus. Bet juk tai ne privatūs ženklai, o oficialūs, savivaldybės patvirtinti ir Adresų registre įrašyti pavadinimai. E.Kuzborska piktinosi, kad Lietuvos valdžios įstaigose dar panaudojama anglų kalba, bet ne rusų ar lenkų.
Užkliuvo jai ir Lietuvos geografijos dėstymas lietuviškai, nors, pvz., Lenkijoje nėra ir niekada nebuvo šalies geografijos dėstymo mažumų kalba. Ši reforma esą sukelia negatyvias mažumų švietimo pasekmes. Ji taip pat tvirtino, kad mažumos puikiai moka valstybinę kalbą, todėl nėra reikalo stiprinti jos mokymo. Bet juk tai turi patvirtinti suvienodintas abitūros egzaminas, prieš kurį vis dar protestuojama.
Aišku, E.Kuzborska užsiminė ir apie lenkų pavardžių rašybą, beje, pripažinusi, kad ji atitinka Europos tautinių mažumų konvencijos sąlygas. Čia dar galima pridėti, kad rašymas mažumų pavardžių pagal skambesį patvirtintas ir Lietuvos-Lenkijos sutartyje.
Šioje vietoje, manau, tiktų žinomo Lietuvos lenkų veikėjo Aleksandro Radčenkos mintys, sakytos kita proga, kad pavardžių rašymas ar dvikalbės lentelės nėra aktualiausios lenkų problemos. „Baikime kalbėti apie simbolines problemas ir kalbėkime apie rimtus dalykus, pvz. kad vyksta antrinė Lietuvos lenkų rusifikacija, kad didėja įtaka rusakalbių televizijos kanalų, kad nyksta lenkų švietimas, bet ne dėl švietimo reformos, o dėl natūralių demografinių priežasčių ir dėl to, kad lietuviškos mokyklos yra patrauklesnės“.
Vertinant konferenciją tektų pastebėti, kad ji netapo pažinties su pasaulio patyrimu vieta, nors taip ji buvo reklamuota, bet tik nepagrįstų Lietuvos užsipuldinėjimų arena. Klausimėlis: kam Lietuvoje rengti tokias mūsų šalį juodinančias ir nė vieno šilto žodžio apie ją nepasakančias konferencijas? Į tai atsako kelios eilutės konferencijos leidinio pradžioje. Pasirodo, kad konferenciją finansavo Lenkijos užsienio reikalų ministerija ir „Pagalbos lenkams rytuose“ fondas.
Kas užmoka, tas ir muziką užsako...
