Lygybės ženklo tarp neatlygintinos donorystės ir sveiko kraujo dėti negalime. Jei augant neatlygintinų donorų skaičiui ir toliau kils grėsmė dėl infekuoto donorų kraujo, ar galėsime būti tikri, kad į ligonines patenka saugus kraujas?
Kaip tiriamas donorų kraujas ir kodėl gydytojai nuogąstauja, kad mūsų šalies kraujo donorystės įstaigose galimai praleidžiamas užkrėstas kraujas?
Higienos institute tvarkomo kraujo donorų registro duomenys rodo, kad ligoninėms gali būti tiekiama užkrėsto kraujo, nes hepatito B ir C žymenys vis dažniau aptinkami neatlygintinų donorų kraujyje.
„Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenys leidžia daryti prielaidą, kad niekas nėra apsaugotas nuo tokios nelaimės“, – įspėjo Lietuvos gastroenterologų draugijos pirmininkas profesorius Jonas Valantinas.
Jis priminė, kad ne tik gastroenterologai, bet ir infekcinių ligų specialistai ne kartą rengė diskusijas apie kraujo saugumą, kreipėsi į sveikatos apsaugos politikus ir valdininkus prašydami įpareigoti kraujo centrus atlikti patikimus kraujo saugumo tyrimus. Tačiau jų balsas nebuvo išgirstas.
Ar donorų kraujas saugus?
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centras – vienas didžiausių šalyje kraujo produktų vartotojų.
Čia patenka sunkūs ligoniai, varginami kraujavimo dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, perdozavę kraujo skystinamųjų preparatų, sergantys kepenų ciroze ir kitomis sunkiomis ligomis.
Šio centro vadovas profesorius J.Valantinas aiškino, kad ligoninėje yra didelis kraujo poreikis, todėl jam, kaip ir kitų sričių gydytojams, labai svarbu, kad jis būtų saugus.
Profesoriui kelia nerimą tai, kad 2014 metais atlikus serologinius tyrimus neatlygintinų donorų mėginiuose patvirtinti 108 hepatito C ir 69 hepatito B žymenų atvejai.
Gydytojo teigimu, analizuojant infekuoto kraujo kilmę matyti, kad net 66,3 proc. identifikuotų užsikrėtusiųjų hepatitu B yra neatlygintini kraujo donorai.
Šiek tiek mažesnis neatlygintinai duodančiųjų kraujo infekuotumo hepatitu C lygis.
Vis dėlto 40 proc. užsikrėtusiųjų tyliuoju žudiku vadinamu hepatitu C yra nemokamai kraujo duodantys žmonės.
Ilgą laiką buvo puoselėjamas mitas, kad neatlygintina donorystė – patikimas būdas išvengti krauju plintančių ir kepenis žalojančių hepatito B ir C virusų, kad užtenka pritraukti daug neatlygintinai kraujo duodančių žmonių, ir kraujas bus saugus.
Tačiau statistika rodo, kad neatlygintini donorai taip pat dažnai yra hepatito C ar B nešiotojai, – tai rimtas įspėjimas, kad donorų kraujas ir jo komponentai gali būti nesaugūs.
– Kiek Lietuvoje yra potencialių virusų nešiotojų? Ar tai iš tiesų didelė problema? – paklausiau profesoriaus J.Valantino.
– Esame rinkę epidemiologinius duomenis. Mūsų darbuotojai budėdavo palapinėse prie prekybos centrų ir tirdavo gyventojus, pareiškusius pageidavimą išsitirti dėl hepatito B ir C.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje yra 2,44 proc. gyventojų, užsikrėtusių šiomis ligomis.
Panaši situacija ir Europoje, kur sergamumas siekia 2–3 proc. Užsikrėtusių hepatitu B ir C Lietuvoje turėtų būti per 70 tūkstančių žmonių.
Į kepenis nusitaikę virusai – kaip tiksinti bomba, nes ilgą laiką žmogus gali nieko nežinoti apie tai, kad yra hepatito B ar C užkrato nešiotojas.
Sutikę aukoti kraujo be atlygio žmonės negali būti tikri, ar jų organizme nesislepia piktasis virusas. Tam reikalingi jautrūs ir patikimi donorų kraujo tyrimai.
– Ar šiuo metu taikomi kraujo saugumo nustatymo metodai yra patikimi?
– Kraujas nėra tiriamas patikimai.
Esu įsitikinęs, kad buvo padaryta klaida, jog Nacionaliniam kraujo centrui (NKC) bei kitoms už donorų kraujo saugumą atsakingoms įstaigoms buvo leista net 24 donorų kraujo mėginius supilti į vieną mišinį ir tada tirti, ar jis nėra užkrėstas.
Kai į vieną vietą supilamas keleto žmonių kraujas, smarkiai sumažėja galimybė aptikti virusą, nes sumažėja viruso koncentracija.
Užkrėstas kraujo mėginys paprasčiausiai praskiedžiamas.
Pažangiose pasaulio šalyse kiekvieno donoro kraujas tiriamas atskirai. Tuomet tiek kraują dovanojantys, tiek jį gaunantys po perpylimo gali būti ramesni dėl saugumo.
Tiesa, kai kur, pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Kraujo centre, donorų kraujo mėginiai tiriami kiekvienas atskirai.
O pagrindinė Lietuvos kraujo donorystės įstaiga – Nacionalinis kraujo centras, tenkinantis daugiau nei 70 proc. šalies ligoninių kraujo poreikio, pasirinko kraują tirti kaupinyje, tai yra supilant net 24 kraujo mėginius į vieną mėgintuvėlį.
Neoficialiais duomenimis, nuo 2005-ųjų iki 2010 metų turėjome vieną hepatito B žymens atvejį iš 3 tūkstančių kraujo donacijų, o nuo 2011 iki 2015 metų – vieną iš 36 tūkstančių donacijų!
Tai rodo, kad hepatito B žymuo aptinkamas 12 kartų rečiau, bet nemanau, kad 12 kartų rečiau sergama šia liga.
Kiek man žinoma, šalyje nevyko jokios prevencinės kampanijos. Kaupinys iš 24 mėginių praskiedžia užkrėstą virusu kraują, todėl tyrimai ir negali jo pagauti.
Būna atvejų, kai hepatito B viruso koncentracija labai maža – vos 10, 20 ar 100 kopijų, o skiesdami kraują galime nematyti nė vienos viruso kopijos.
– Ką reikėtų keisti? Kokios priemonės galėtų padėti?
– Nereikia išradinėti dviračio. Turime sekti pažangių šalių pavyzdžiu, atlikti donorų kraujo tyrimus tik tirdami kiekvieno donoro kraują atskirai arba taikyti kitas kraujo saugumą užtikrinančias technologijas.
NKC problemos nemato
„Mes nepastebėjome didelių pokyčių aptinkant hepatito B ir C žymenis kraujo donacijose“, – sakė Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė.
Pagrįstesnius apibendrinimus dėl kraujo saugumo, NKC vadovės teigimu, bus galima daryti po kokių 5 metų.
Ramiai laukdama tolimoje ateityje numatomų skaičiavimų J.Bikulčienė dabar susiklosčiusiomis aplinkybėmis bėdų nenori įžvelgti.
„Reikia pasakyti svarbų dalyką dėl nuogąstavimų, kad gali būti užkrėsti kraujo komponentai. Niekur pasaulyje nėra šimtaprocentės garantijos, kad nebus perpilta ankstyvame lango periode tūnančio viruso“, – sakė J.Bikulčienė.
Medikų įspėjimų negirdi
NKC direktorės pavardė dažniausiai skamba tik per neatlygintinos donorystės viešųjų ryšių kampanijas, kuriai iš valstybės biudžeto nuo 2010 metų buvo skirta per 2 mln. eurų, o tokioms problemoms kaip donorų kraujo tyrimų saugumas ji neskiria pakankamai dėmesio.
Būdama ilgametė kraujo centrų darbuotoja (iki NKC ji dirbo UAB Kraujo donorystės centre direktoriaus pavaduotoja teisei ir valdymui) ji yra gerai susipažinusi su medikų nuogąstavimais, kad į ligonines gali patekti nesaugių donorų kraujo komponentų. Bet ir tapusi NKC vadove J.Bikulčienė kol kas nepadarė jokių konkrečių žingsnių šiai problemai spręsti.
Faktai ir skaičiai
– Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro Konsultacijų ir imunoprofilaktikos skyriaus vedėja gydytoja Ligita Jančorienė pripažino, kad kiekvienos šalies epidemiologai įvertina, koks efektyviausias būdas nustatyti, ar žmogus nėra užsikrėtęs hepatitu B ar C.
– Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose šeimos gydytojai yra įpareigoti tikrinti dėl hepatito C visus prisiregistravusius asmenis nuo 50 iki 70 metų. Tokio amžiaus žmonės priskiriami prie didžiausios rizikos grupės, kurioje dažniausiai būna neištirti hepatito C atvejai.
– 2012 metų Europos hepatito indekso duomenimis, Lietuva buvo paskutinėje, trisdešimtojoje, vietoje iš 30 vertintų valstybių pagal hepatito prevenciją, naujų atvejų nustatymą, paplitimą, tyrimus, gydymą ir valstybės strategiją.
– Tarp Lietuvos kraujo donorų hepatito B paplitimas yra vienas didžiausių Europoje – 17 kartų didesnis nei Lenkijoje ir net 375 kartus didesnis nei Vokietijoje.
