Lietuviai nuolat burba dėl oro. Vėjas per šaltas. Kelias per slidus. Žiema per šilta, senais laikais tai ot geros žiemos būdavo. Sniego nėra, pilka, nyku. Prisnigo, šlykštu, kokia pliurza. Kodėl nepabarsto niekas smėlio? Ot, pribarstė druskos visokios, gadina batus. Dangus giedras, bet minus dvidešimt. Automobilis neužsiveda ir rankos jau beveik nušalo.
Dėl neprasidedančios žiemos burba ir suomiai. Tačiau kai žiema prasideda, suomiai tučtuojau nusivalo kelius ir net dviračių takus. Gyvena sau ir džiaugiasi snaigėmis. O lietuviai burba toliau – apie tai, kad nevalyti keliai, meras blogai dirba, paprastu kaimo (miesto) žmogum niekas nesirūpina.
Apie orą kalbamės ne mažiau už anglus. Tačiau anglai daug labiau prisitaikę prie klimato. Jau vaikai ten spartietiškai užsigrūdina, todėl net ir žiemą gatvėje galima išvysti merginų ir vaikinų su basutėmis ir marškinėliais. Į klubus populiaru eiti be palto, nes per daug vargo kabinti juos rūbinėje. Kol lietuviai naršo „Humanoje“, ieškodami tikros vilnos megztinių, anglės perka vasarines sukneles. Mes nuolat burbame, kad bėga nosis, užpuolė virusas, nors pasiskiepijome nuo gripo. O jie prie klimato prisitaikę kaip miško žvėrys. Net prie dviejų vandens čiaupų jie pripratę, ką ten jiems oras.
Mes burbame dėl to, kad nėra darbo arba kad reikia dirbti. Kaip italai, norime nesibaigiančių siestų ir fiestų. Tačiau italai švenčia iš širdies, o mes ir šventes paverčiame darbu. Italai moka džiaugtis maistu ir meile. Mes į maistą žiūrime kaip į grobį, kurį reikia tučtuojau sudoroti. Sukimšti visus karbonadus, cepelinus, šakočius, kad apimtų savotiška nejautra, kai energijos lieka tik maistui virškinti. Panašiai žiūrime ir į seksą – greičiau, greičiau, dar greičiau, kad tik greičiau viskas baigtųsi, uch, pagaliau ta atokvėpio akimirka. Beje, būtent dėl tos skubos mes nemokame ir gerti vyno taip, kaip italai ar prancūzai.
Užtat geriame degtinę kaip rusai ir lygiai taip pat nekenčiame kapitalizmo. Tačiau rusai myli prezidentą ir jam palankią žiniasklaidą. Mes keikiame prezidentę, Seimą ir politikus kritikuojančią žiniasklaidą.
Dėl atvykstančių pabėgėlių burbame taip, kaip vokiečiai. Vadiname juos nevalomis, kurie užterš mūsų kultūrą. Tačiau vokiečiai neburba dėl savo šalyje prišnerkštų šalikelių ir miškelių. Jie didžiuojasi savo tvarka, o mes tik dūsaujame dėl ne vietoj numestų šiukšlių.
Kaip suomiai, vertiname artimų draugų ir šeimos ratą. Uždarą erdvę, nuošalią kaimo sodybą prie ežero. Tačiau nemokame kartu susėdę nuogi patylėt saunoje. Pirtyje puolame pasakot nešvankius anekdotus ir liet ant akmenų alų – kad tik nebūtų tylos. Tyla mums kelia siaubą. Jei gyvename mieste, niurname, kad per daug triukšmo, jei kaime – kad tyla ausyse spengia. Tada įsijungiame televizorių – pasidaro ramiau, nes ten kažkas nuolat burba. Pavyzdžiui, apie tai, kad Lietuvą tuoj užpuls teroristai.
Užvis daugiausiai lietuviai burba dėl kitų žmonių burbėjimo. Tikra palaima, kai susitikę du žmonės burba vienodai. Tačiau nelengva, kai vienas burba apie akėčias, o kitas – apie vežėčias. Pavyzdžiui, vienas sako, kad Lietuvoje gausėja ištvirkėlių, o kitas murma dėl netolerancijos. Štai tada burbėjimas dažnai pereina į kovą (Tai vadinama diskusija arba tiesos ieškojimu). Konflikto įkarštyje lietuviai pasijunta labiau gyvi. Juk burbame tada, kai nieko negalime pakeisti dėl to, kas mums netinka. O kova visuomet pilna pergalės vilties.
Ir viso to burbėjimo reikia tik todėl, kad nemokame klausytis tylos. Nemokame pripažinti, kad daug ko nežinome. Nemokame atleisti kitiems, nes jie, kaip ir mes, negali visuomet elgtis teisingai. Labai įdomu – vos tik su meile į ką nors įsižiūrime ir akimirka, nesinori burbėti apskritai dėl nieko. Lietus, viršininkas idiotas, riebūs cepelinai, dvokiantis valkata troleibuse – tai yra nei blogai, nei gerai. Tai tiesiog yra. Netobulumas yra gražus, nes tai yra gyvenimas. Būtų labai smagu, kad Lietuva kada nors taptų tauta, kuri pastebi pasaulio grožį.
