Kunigą šiurpino parazitų apgraužti lietuviai

Tai, ką matė 56-erių katalikų dvasininkas E.Putrimas, – ne Holivudo nuotykių filmo apie Lotynų Amerikos džiunglėse siautėjančią narkomafiją siužetas.

Peru, Brazilijoje, Ekvadore ir Urugvajuje su baisia tikrove susidūrė lengvo uždarbio ieškoję arba šeimos finansines problemas greituoju būdu bandę išspręsti lietuviai.

Kunigas lanko tose šalyse įkalintus lietuvius, bandydamas maldomis, atvirais pokalbiais suteikti nors šiokią tokią psichologinę paramą baisiomis sąlygomis kalinamiems tautiečiams.

Apytiksliais duomenimis, kuriuos E.Putrimas surinko lankydamasis kalėjimuose ir bendraudamas su tų šalių teisėsaugos institucijomis, Pietų Amerikos šalyse įkalinta apie 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti dar daugiau.

Už narkotikų (kokaino, hašišo) gabenimą ar bandymą tai daryti daugiausia Lietuvos piliečių įkalinta dviejuose Peru kalėjimuose – per 60.

Apie Lotynų Amerikos kalėjimuose uždarytus lietuvius Kanadoje gyvenantis kunigas E.Putrimas sužinojo atsitiktinai. Jis anksčiau dėstė Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur mokėsi nemažai lietuvių išeivijos jaunuolių iš tų kraštų.

Prieš keletą metų dvasininkas nuvyko į Urugvajų padėti vietos lietuvių bendruomenei surengti sąskrydį.

„Netikėtai sužinojau, kad Urugvajaus sostinės Montevidėjo kalėjime uždarytas lietuvis iš Panevėžio. Aplankiau jį. Jaunas vyras atrodė apgailėtinai – nusiminęs, išsekęs“, – prisimena E.Putrimas.

Kalinys papasakojo savo istoriją: Panevėžyje draugo draugai jam pasiūlė „lengvai“ užsidirbti krūvą pinigų, pažadėjo apmokėti kelionę iki Brazilijos, surasti nakvynę, o kai į Lietuvą atgabens lagaminėlį „su tokiais milteliais“ – dosniai atsilyginti.

Panevėžietis buvo sulaikytas Urugvajuje ir uždarytas į areštinę. Po teismo – kalėjimas. Jį aplankiusio lietuvio dvasininko kalinys paprašęs tik kartu sukalbėti maldą „Tėve mūsų“.

Tai kunigą sugraudino iki sielos gelmių.

E.Putrimas dar daugiau graudžių vaizdų išvydo ir neįtikėtinų istorijų išgirdo nuvykęs į Peru sostinę Limą, kur kali dauguma Lotynų Amerikoje įkliuvusių narkotikų kurjerių iš Lietuvos.

Šios šalies miškuose gausu kokainmedžių, iš kurių Europoje gaminamas itin brangus narkotikas – kokainas. Europos juodojoje rinkoje kilogramas šių kvaišalų kainuoja apie 40 tūkstančių eurų.

Kurjeriai bando juos pergabenti į Europą, taip pat Lietuvą, jūrų keliu ar perskristi iš San Paulo (Brazilija) oro uosto. Bet dažniausiai – nesėkmingai.

E.Putrimui teko kalbėtis su lietuviu, kuris San Paulo oro uoste įkliuvo prarijęs maišelį su kilogramu kokaino, ir buvo uždarytas į vieną Limos kalėjimų.

Čia lietuvis kunigas lankėsi ne sykį, buvo ir visai neseniai, prieš šią savaitę atvykdamas į Vilnių. Ir kaskart matė tuos pačius sukrečiančius vaizdus.

„Peru kalėjimų sistema labai korumpuota. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius grašius. Net paleisdami į laisvę negrąžina vertingesnių asmeninių daiktų.

Kamerose nėra jokių lovų, žmonės miega ant čiužinių, kuriuos irgi reikia nusipirkti. Ankštose kamerose kaliniai miega po kelis ant vieno čiužinio susirietę, susiglaudę. O tie, kurie netelpa, guli koridoriuje. Vienas vyras parodė iki kraujo kažkokių parazitų apgraužtas kojas“, – baisėjosi E.Putrimas.

Kasdienis nuteistųjų maistas, kaip vaizdžiai sakė kunigas, – ryžiai ir dar kartą ryžiai. Retsykiais duodama apipuvusių vaisių, o per Kalėdas į ryžių dubenėlį įmetamas gabalėlis mėsos.

Paskambinti į Lietuvą vieninteliu kalėjime esančiu laidiniu telefonu įmetę monetas gali tik pasiturintys kaliniai.

Vien už teisę prieiti prie telefono sargybiniai reikalauja kyšio.

Nelaimėliai narkotikų kurjeriai paniekinamai vadinami narkotikų mulais arba gyvaisiais konteineriais. Bet juos lankančiam dvasininkui jie pirmiausia yra gailesčio verti žmonės.

„Taip, daugelis susigundė lengvu uždarbiu. Bet ne tik. Laisvės neteko ir apgaulės būdu į nusikalstamą verslą įtraukti lietuviai.

Vienas jų tvirtino norėjęs atsisakyti gabenti lagaminą su narkotikais. Tada jam buvo pagrasinta, kad grįžęs į Lietuvą neberas savo artimųjų gyvų.

Kitas lietuvis, jau nebejaunas vyras, bandė išgelbėti savo įmonę nuo bankroto. O įkalinta moteris sakė norėjusi finansiškai paremti du savo vaikus“, – pasakojo E.Putrimas.

Dvasininkui lietuviai pasakojo įvairiausių savo nelaimės versijų, ne vienas teigė nežinojęs, kad gabena narkotikus, manė, jog veža vaistus, skirtus sunkiai sergantiems ligoniams Lietuvoje. Taip jiems esą aiškino didelius pinigus žadėję „pažįstamų pažįstami“.

Kunigo įsitikinimu, šių žmonių negalima matuoti pagal vieną kurpalį – kiekvieno jų istorija yra savita. Ir esą sunku pasakyti, kas juos labiau pastūmėjo griebtis beviltiškos avantiūros – noras pralobti ar skurdas tėvynėje.

E.Putrimas mano, kad įkalinti lietuviai pirmiausia yra tarptautinės narkomafijos užsuktos prekybos žmonėmis aukos: „Mes pernelyg siaurai suvokiame prekybą žmonėmis. Tai ne tik prostitucija. Narkotikų kurjeriai taip pat yra vergijos apraiška.“

Ko Pietų Amerikos šalių kalėjimuose lankomi lietuviai dažniausiai prašo kunigo – pinigų, pagalbos susisiekti su Lietuvos konsulatais, perduoti žinias apie tikrąją jų padėtį kalėjime?

„Tiems žmonėms labiausiai reikia išsikalbėti. Juk jie pasmerkti skurdui, nežiniai. Iš jų atimtas orumas.

Pernai per Kalėdas Limos kalėjimo administracija leido surengti mišias lietuviškai. Kai jas atlaikėme, sargyba puolė šaukti: pietūs! Bet kaliniai nesiskirstė, vilties kupinomis akimis žiūrėjo laukdami Dievo malonės.

Labai sunkiai pakeliamas vaizdas. Tokius apsilankymus psichologiškai sunku pakelti net man, su žmonių skausmu dažnai susiduriančiam dvasininkui“, – pasakojo E.Putrimas.