„Linguoja, bet neskęsta“, – taip įrašyta Paryžiaus herbe prie plaukiančio laivelio. Šiomis dienomis tuo vėl gali įsitikinti pasaulis.
Žudynės teatre, sprogimai prie kavinių nusinešė daugiau kaip 130 gyvybių, bet po kelių dienų paryžiečiai gatvėse ir kavinių terasose vėl kalba apie meilę ir laisvę, skamba himnas „Marselietė“.
– Koks tas nepasiduodantis Paryžius šiandien jūsų akimis? Ir kokį pirmą kartą išvydote anuomet, daugiau kaip prieš 30 metų? – paklausiau Prancūzijos sostinę dar vaikystės svajonėse pamilusio 71-erių žurnalisto ir rašytojo vilniečio L.Tapino.
– Man Paryžius iki šiol puikiausias miestas pasaulyje, nors jų mačiau labai daug. Begalinė prancūzų laisvė gyventi taip, kaip jie nori, neatsižvelgiant į nieką. Rengtis taip, kaip nori, nors jie ir diktuoja madas. Kalbėti, diskutuoti, džiaugtis gyvenimu, meile, vynu, didžiuotis savo šalimi, savo miestu.
Taip, Paryžius – išdidus, ir tai neatskiriama jo esybės dalis. Kaip sakė Andre Maurois, tai didelės širdies miestas. Jis gali būti okupuotas, bet nenugalėtas.
– Savo knygoje „Iliuzijų mugė“ 1983 metais šmaikščiai aprašėte, kad tik atvykęs stažuotis į vieną Paryžiaus universitetą pirmiausia susidūrėte su arabu, kuris liepė jums dalyvauti bado streike, nes kažkokiam „Mohamedui yra labai blogai“.
– Aš nesutikau, tada jis griebė už kaklaraiščio ir apšaukė buržujumi, o aš jį pargrioviau ant žemės, susigrūmėme.
Kai iš jo ištrūkau, teko bėgti.
– Turbūt ne tokio nutikimo tikėjotės Paryžiuje? Ir juolab negalėjote įsivaizduoti, kad arabų islamistai ten vėliau surengs tokias skerdynes?
– Tikrai ne. Man ir tada buvo šokas, kad Prancūzijos sostinėje gali būti prievartos.
Paryžiuje pirmą kartą pamačiau ir streikus – vienoje aikštėje streikavo šunų augintojai, kuriems merija liepė nešiotis kibirėlius išmatoms surinkti. Kitoje apsirengusios darbo drabužiais, o tiksliau – nusirengusios, protestavo prostitutės, nes joms buvo liepta burtis į profsąjungą ir mokėti mokesčius.
Aišku, tai buvo tik juokai, kai matome, kokia yra šiandiena.
– Atrodo, kad įsakymai paryžiečių nelabai veikia, nes iki šiol turistai visomis kalbomis keikiasi įlipę į „šuns šūdą“, o daugelyje kavinių negalioja draudimas rūkyti.
– Štai čia ir yra tiesa apie prancūzus – jie piestu stoja prieš bet kokį laisvių suvaržymą. Tą laisvės pojūtį kaip neatskiriamą savo gyvenimo dalį jie čiulpia, matyt, jau su motinos pienu.
Stažuotėje anuomet buvau su kolega iš Novosibirsko. Saša nuo tos laisvės pojūčio išprotėjo. Laisvė neįpratusiam sunkiai pakeliama, kaip ir nelaisvė.
– Platonas apie Paryžių yra pasakęs, kad „Paryžius – tai ne sienos, tai žmonės“. Kaip jums vėrėsi šis miestas, kaip jūs mokėtės jį suprasti?
– Paryžiaus tikrai nesuprasi gėrėdamasis vien jo bažnyčiomis ar parkais. Jis liks nebylus. Jį atverti tau gali tik paryžiečiai.
Šiame mieste tu niekada nesijausi vienišas. Jei gyveni centre, išeik iš viešbučio, atsisėsk vyninėje, kavinėje ir tave netrukus užkalbins prancūzas. Net pastogę tau pasiūlys, jei sužinos, kad nerandi.
Prisimenu anuomet prie universiteto mane užkalbino į raganą panaši senutė: „Mesjė, jūsų toks liūdnas ir doras veidas... Gal jums reikia kambario?
Matote, nudvėsė Žačekas, mano šuniukas. Aš dabar tokia vieniša. Gal norite atsikraustyti?“
Noriu? Aš buvau pasiruošęs loti geriau už Žačeką, kad tik ji nepersigalvotų!
Paryžiečiai nenori būti vieniši ir negali matyti vienišų veidų. Todėl ir po tragedijos šiomis dienomis jie gatvėse.
– Kaip manote, ar įmanoma pasaulyje rasti antrą tokį miestą, kurio istorija taip būtų įaugusi į dabarties gyvenimą?
Ir pastarųjų dienų tragiški įvykiai tikriausiai nebus niekada pamiršti, gal net keis Paryžiaus veidą?
– Taip. Ir tai yra nuostabioji Paryžiaus esmė – paryžiečių pagarba savo kultūrai, tradicijoms, istorijai. Ir drauge tai – jų stiprybė.
Ir dar. Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus pasišaus tave pavedžioti senamiesčio gatvėmis.
Atrodo, čia visi žino, kur gyveno Edgaras Degas, kur jam ateljė surado jo meilužė ir pozuotoja Suzzane Valadon. Parodys – štai čia, už kampo, restoranas „Pas Obuolį“, kur Pierre’as Auguste’as Renoiras ateidavo išgerti su pozuotoja Gabriele.
Šio miesto istorija ir dabartis susipynusios į tokį stiprų mazgą, kad, manau, nėra jėgos, kuri sugebėtų jį perkirsti. Paryžiečiai gyvena Paryžiuje, o Paryžius – juose.
– Įsivaizduoju, kad laisvės jausmo persmelkti paryžiečiai tiesiog nesuvokia prievartos, terorizmo.
– Girdėjau, kai vienas ispanų dailininkas prieš garsiąją „Rotondos“ kavinę atsistojo nuogas, policininkas tik rūpestingai paklausė: „Mesjė, ar jums nešalta?“ Ir į terorą iš pradžių prancūzai atsakė taikiai.
– Ar jums neatrodo, kad lapkričio 13-osios vakare teroristai neatsitiktinai surengė išpuolius ir keliose Paryžiaus kavinių, kur vakarojo žmonės?
Juk kavinių kultūra, ko gero, irgi viena prancūzų esybės dalių, ir būtent į tai nusitaikė teroristai.
– Tiesa. Gal jau XVIII amžiuje dalis menininkų, intelektualų ėmė niekinti aristokratų salonus ir rinktis kavinėse, kur galima nepaisyti etiketo, be ceremonijų su visais susipažinti.
Taip pamažu susiformavo ta nepakartojama, laisva, šilta Paryžiaus kavinių dvasia. Čia galima ginčytis, rodyti savo paveikslus, skaityti eiles, pagaliau pabėgti nuo vienatvės.
Užėjus Teatro aikštėje į kavinę-barą „Pas motušę Katriną“ barmenas jums tuoj praneš: „Čia seniausias Paryžiaus bistro, kur ir atsirado terminas „bistro“, kai rusų kazokai, užėmę Paryžių, greitai pareikalaudavo vodkos.“
– Esate rašęs, kad jus nustebino ir prancūzų namai, pilni paveikslų, meno dirbinių, prigrūsti išklypusių ampyro stiliaus baldų, jų knygų lentynos, prikimštos įrištų šeimos istorijų, siekiančių ne vieną šimtmetį. Sunku išgąsdinti tautą, kurios šaknys driekiasi taip giliai.
– Šalies ir šeimos istorijos saugojimas, tiesiog sulipimas su istorija, manau, – dar vienas prancūzų tvirtumo požymis.
Niekada nepamiršiu, kaip anuomet susipažinau su grafiene ir grafu de Majard’ais, svečiavausi jų pilyje. Tuojau buvau supažindintas su jų šeimos istorija, kuri siekia 1142 metus. Menės prigrūstos relikvijų, baldų, šeimos knygų.
Grafas surado 1380 metais pieštą Lietuvos žemėlapį, kurį kažkoks protėvis buvo pargabenęs iš Peterburgo. Jį saugojo iki tol, nors aš buvau pirmas lietuvis, kurį jis išvydo.
– O kaip prancūzų aristokratija vertina teroro aktus Paryžiuje, Prancūzijos karines atakas prieš „Islamo valstybę“? Gal galite grafienei paskambinti?
– Kodėl ne? Mes šeimomis bendraujame jau tris dešimtmečius. Tuoj, – nesutriko L.Tapinas ir surinko numerį.
Maždaug po 10 minučių gyvo pokalbio prancūziškai pašnekovas pergalingai pranešė: „To ir tikėjausi. Grafienė ir jos draugai visiškai palaiko Prancūzijos karines atakas, jie mano, kad teroristus glaudžianti „Islamo valstybė“ turi būti nušluota nuo žemės paviršiaus.
Teroristų išpuolių metu grafienės sūnus ir duktė buvo Paryžiuje, kaip ir visi jauni žmonės kažkur lauke vakarojo. Išgyvenimų netrūko ir grafams.
O pabėgėlių jie, sako, visai nekaltina. Tame Šamberi miestelyje Alpių priekalnėse gyvena 1200 žmonių, ir visai neseniai jie priėmė 100 pabėgėlių šeimų. Esą tarp jų daug išsilavinusių žmonių, kurie čia ras darbo.“
– Įdomi aristokratų pozicija. Ar kilmingųjų luomas Prancūzijoje vis dar yra atskira respublika?
– Manyčiau, ne. Grafų pilyje patarnautojai buvo kaip šeimos draugai. O štai aš, kažkada susipažindamas su grafiene, neišvengiau klaidų.
Kai ji mane pasitiko geležinkelio stotyje ir prisistatė „aš esu grafienė Lorans de Majard“, sutrikęs išstenėjau: „Labai malonu, Jūsų Didenybe.“ Ji nusikvatojo ir pasakė: „Ne XVIII amžius, vadinkit mane Lorans.“
„Madam Lorans“ – mandagiai kreipiausi, bet grafienė dar skambiau nusikvatojo. Pasirodo, žodeliu „madam“ ir vardu Prancūzijoje vadinamos viešnamių šeimininkės.
– Prancūzai dažnai laikomi niekad nesuaugančiais vaikais – šiek tiek plepiais, lengvabūdžiais, kuriems galvoje, su kuo vakar miegojo Janette ir koks vynas šiandien pas Pierre’ą.
Bet jų drąsa, elgesys, stiprybė po teroro išpuolių, saugumo pajėgų operacijos ieškant teroristų kelia ir nuostabą, ir pagarbą. Ar tokie prancūzai jūsų nenustebino?
– Ne. Prancūzai visada buvo maištinga tauta, jei kas nors kėsinosi į jų laisves. Teroristai šįkart nusitaikė į prancūzų gyvenimo būdo esmę, į jų laisvę gyventi ir džiaugtis, kaip jie įpratę.
Todėl ir toks jų atsakas. Net karinis, ne tik deklaruojant teroristams savo neblėstantį tikėjimą gėriu.
– Kaip manote, ar Paryžius nepasikeis po tų atakų? Ar netaps rūstesnis, atsargesnis, piktesnis, ne toks tolerantiškas?
– Manau, kad, išskyrus tas šeimas, tuos prancūzus, kurių artimieji žuvo, kiti ir toliau gyvens įprastą gyvenimą. Tai vyksta jau dabar.
Aišku, kai sprogsta bombos, baimės yra ir dar bus. Bet tokios tautos lengvai neišgąsdinsi.
– Prancūzijos sostinė – įvairiaspalvis miestas, kuriame ir daugybė arabų, musulmonų, išeivių iš Afrikos. Paryžiuje jie gavo ir namus, ir socialines garantijas, tapo paryžiečiais.
Koks buvo tikrųjų paryžiečių požiūris į juos?
– Prancūzai nelabai jų mėgsta, tai tiesa. Bet toleruoja. Gal jaučiasi skolingi už tai, kad kažkada Afrikoje turėjo tiek kolonijų?
Bet prisimenu, kaip paryžiečiai pykdavo, kai imigrantai išterliodavo savo rašmenimis gražiausių namų fasadus.
– Anuomet terliojo fasadus, dabar jų vaikai teatre pjaustė galvas ir šaudė jaunuolius.
– Taip. Šiandien galima svarstyti, ar tolerancijos pirmosioms islamo teroristų organizacijoms, kurių išpuolius aš pats jau 1983 metais mačiau Paryžiuje, nebuvo per daug.
Jeigu tuomet būtų buvęs duotas atkirtis, galbūt terorizmas nebūtų taip pakėlęs galvos.
– Baigdamas savo knygą „Iliuzijų mugė“ rašėte: „Grįžau namo, bet iš paskos seka Lotynų kvartalo mansardos, violetinės Monmartro kalvos, šilumos ir nerūpestingumo pojūtis minioje, prancūzų nenoras rodyti kitam savo bėdą. Ar besurasiu kada nors jį vėl? Ar besuprasiu?“
Ką atsakytumėte šiandien?
– Vėliau ne kartą buvau Paryžiuje ir vis rasdavau jį tokį pat. 60-mečio proga, kai jau gydžiausi po insulto, buvau gavęs geriausią dovaną – bilietą dviem į Paryžių. Ir vėl radau jį tokį pat.
Jei įvyktų stebuklas, labiausiai dabar norėčiau atsidurti skverelyje prie Georges’o Pompidou kultūros centro, kur visada dainuodavo nuostabi gatvės dainininkė. Ir turbūt tebedainuoja, nes Paryžius nesikeičia.
Ir dar norėčiau įkvėpti paryžietiško kvapo – to specifinio gerų cigarų ir gerų kvepalų mišinio metro stotyse.
