Štai vienas jaunas lietuvis, lenkęs nugarą vištų fermoje Anglijoje, mirtinai įsižeidė pavadintas vištgaudžiu ir net kreipėsi į žurnalistų etikos sargus.
Tai kas, kad jo darbas buvo gaudyti vištas. Mat jam „vištgaudys“ asocijuojasi su bjauresniu, kalėjimų žargoną primenančiu žodžiu „vištgaidis“.
Ir pamėgink šiam lietuviui paaiškinti, kad „vištgaudys“ – normalus tam tikrą darbą dirbantį asmenį apibūdinantis lietuviškas žodis. Toks pat kaip „šungaudys“ ar net „šūdvežys“.
Vis dėlto šungaudys irgi supyks taip pavadintas. Vienas beglobių gyvūnų karantino tarnybos darbuotojas piktai rėžtelėjo: „Aš ne vien šunis gaudau!“
O užsispyrusį žmogų (pavyzdžiui, teisėją) vadinti kietakakčiu apskritai neetiška – taip nusprendė autoritetinga komisija.
Bet grįžkime prie vištų. Tai – toks naminis paukštis, kurį paminėjus lietuvių akys pasrūva krauju.
Štai viena pensininkė pusę metų laukė, kol valdžia išnagrinės jos prašymą. Nesulaukė – paaiškėjo, kad valdininkai pradangino moteriškės raštą.
Iš kabineto į kabinetą siuntinėjamai prašytojai trūko kantrybė ir ji po stalčius naršančios sekretorės paklausė: „Ko kapstaisi kaip višta?“
Bėdos ilgai laukti neteko. Paaiškėjo, kad sekretorė smarkiai įsižeidė, kreipėsi į policiją. O teismas už vištą moteriškei paskyrė baudą.
Kai pagalvoji, riebesnių žodžių nevengęs K.Donelaitis dabar pūtų kalėjime. Kad ir už šią poemos „Metai“ eilutę: „Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų.“ Kaip šiuolaikiniam žmogui įrodyti, jog klasikas turėjo galvoje ne zoofiliją, o apdainavo normalų reiškinį, kai vištos deda kiaušinius, iš kurių ritasi viščiukai?
