Baimės faktorius – ar leisime teroristams laimėti?

Susiformavęs galios vakuumas sukūrė sąlygas atsirasti ISIS arba „Daesh“ (arabiškai Irako ir Levanto Islamo valstybė, al-Dawla al-Islamiya al-Iraq al-Sham). Šių metų pradžioje ji kontroliavo teritoriją, kurioje gyveno apie 10 mln. žmonių, ir valdė apie 2 mlrd. dolerių.

Kuo galima paaiškinti „Daesh“ sėkmę? Pirma, konfliktiška nestabili aplinka Viduriniuosiuose Rytuose, nuolat blogėjusi nuo karo Afganistane ir Irake, sukūrė palankią terpę formuotis nusikalstamoms organizacijoms, kurios ne tik ėmėsi ginklu kontroliuoti teritoriją, bet ir vykdė valstybės funkcijas – teisingumo užtikrinimą, aplinkos tvarkymą, infrastruktūros palaikymą ir net humanitarinę pagalbą.

Antra, „Daesh“ yra stipri ginkluota organizacija, kuri žiauriai baudžia už nepaklusnumą, todėl nuolatinis teroras ir baimės jausmas verčia žmones paklusti arba bėgti, o ne kovoti.

Trečia, „Daesh“ skleidžiami idealai pasirodė patrauklūs nemažai daliai žmonių tiek gyvenančių tose teritorijose, tiek už musulmoniškų šalių sienų. „Daesh“ jauniems žmonėms, pavargusiems nuo konfliktų, blogo gyvenimo ir neturintiems ateities perspektyvų, pasiūlo prasmingą tikslą – kovoti dėl pasaulinės islamo valstybės sukūrimo.

Tokiu būdu yra kuriamas bendrumo jausmas, emocija, kuri veda į bendrą tikslą. Politinio ir ekonominio nuosmukio laikais tokie idealai tampa labai patrauklūs, čia galima prisiminti ir komunistinės revoliucijos idėjų sklaidą bei milžinišką paramą nacizmo idealams.

Būdami bendro tikslo dalimi šie jauni žmonės tampa reikšmingesni, geresni, jų sudėtingas gyvenimas įgauna prasmę. Tie patys motyvai skatina prie „Daesh“ jungtis jaunus menkai integruotus ir nusivylusius savo šalimi žmones Vakarų valstybėse.

Savo pagrindiniu tikslu „Daesh“ įvardija pasaulinės islamo valstybės sukūrimą ir šiam tikslui naudoja terorizmą kaip priemonę. Teroristinio akto tikslas yra įbauginti ir taip pasiekti pokytį, įtakoti kažkokį sprendimą, burti savo pasekėjus įvairiose pasaulio kraštuose. Teroristai smogia į pažeidžiamas vietas, kur menkiausi kaštai ir daugiausia viešumo. Terorizmas, su kuriuo susiduriame šiandien, nėra naujas reiškinys.

Ironiška, terorizmas gimė Prancūzijoje revoliucijos metu. 1793-1794 metais jakobinų sukeltos teroro bangos metu žuvo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Jakobinai kovodami dėl „kilnių“ revoliucijos idealų – demokratijos, laisvės, brolybės ir lygybės – ėmėsi teroro siekdami užtikrinti paramą revoliucijai, susidoroti su revoliucijos priešais.

Vienas pagrindinių jakobinų lyderių Maximilienas Robespierre'as tvirtino, kad revoliucijos tikslai pateisina priemones, o teroras tai tik tam tikra teisingumo atmaina. Po šios terorizmo bangos sekė anarchistų terorizmo banga, kuri susijusi su 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios išpuoliais Madride, kai per karaliaus Alfonso vestuves anarchistui susprogdinus bombą žuvo apie 15 žmonių, sprogdinimais Paryžiuje ir Barselonoje.

Theodore'as Rooseveltas (Teodoras Ruzveltas), JAV prezidentu tapęs po to, kai teroristas nužudė jo pirmtaką Williamą McKinley (Vijamą Makinlį), 1901 metais šaukė į kryžiaus žygį prieš teroristus įvairiuose kraštuose. Vėliau sekė antikolonijinio ir Naujosios kairės terorizmo bangos, taip pat nusinešusios tūkstančius gyvybių. Svarbu pastebėti, kad nė viena iš šių terorizmo bangų nėra susijusi su išimtinai religiniais motyvais.

Religinis terorizmas, kurį mes siejame su islamu, atsiranda tik devintojo dešimtmečio pabaigoje veikiau kaip paskutinių 20 amžiaus dešimtmečių politinių įvykių regione – Irano revoliucijos ir sovietų įsiveržimo į Afganistaną – pasekmės. Didžiausią atgarsį sukėlė rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV. Tai, kad buvo atakuota galingiausia pasaulio valstybė, o aukų skaičius buvo milžiniškas, sukėlė didelį nesaugumo ir baimės jausmą. Terorizmas kuriam laikui tapo pagrindine Vakarų valstybių saugumo problema. Po šių teroristinių aktų pradėta didžiausia istorijoje kovos su terorizmu kampanija.

Analizuojant teroristinio akto Paryžiuje priežastis ir Paryžiaus kaip taikinio pasirinkimą, verta prisiminti, kad teroristams labai svarbus viešumas. Paryžius pasirinktas, nes jis yra didelės Europos šalies sostinė, nes Prancūzija dalyvavo koalicijoje nukreiptoje prieš „Daesh“ ir 2014 metais bombardavo jų stovyklas, nes žudynės Paryžiuje neabejotinai pateks į didžiausias žiniasklaidos priemones.

Kita vertus, Prancūzija pasirinkta dėl jos pažeidžiamumo: daugiakultūriškumo, menkai integruotų ir nusivylusių galima ateitimi jaunų žmonių, kurie randa įkvėpimą „Daesh“. Jau kurį laiką Vakarų žvalgybos įspėjo apie aukštą teroristinių išpuolių galimybę Europoje. Užsienio kovotojai, Europos Sąjungos piliečiai, apmokyti teroristų stovyklose Sirijoje ir Jemene, dalyvavę karo veiksmuose, šią vasarą pradėjo grįžti į Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją.

Ispanija vasarą buvo pakėlusi savo terorizmo grėsmės lygį ir ėmėsi papildomų saugumo priemonių. Kyla klausimas, ar Prancūzijos saugumo tarnybos padarė viską, kas įmanoma siekiant užkirsti šį teroristinį išpuolį?

Kokios bus šio teroristinio akto pasekmės? Visų pirma, jau dabar matome, kad kyla daug emocijų, baimė, nesaugumas, pyktis. Tai yra natūrali reakcija į teroristinį iššūkį. Ką toliau darys Vakarų pasaulis? Intensyvės tarptautinės bendruomenės pastangos kovoti su „Daesh“ Sirijoje. Prancūzija praėjus vos porai dienų po teroro akto Paryžiuje išsiuntė 12 naikintuvų atakuoti teroristų stovyklų.

Tai, ko gero, bus sėkminga trumpalaikė priemonė, kuri susilpnins „Daesh“, sumažins pabėgėlių srautus. Tačiau ji gali taip pat paskatinti atsakomuosius teroristinius smūgius tiek Prancūzijoje, tiek kitose šalyse, kurios parems prancūzus. Galima teigti, kad teroro aktas Paryžiuje yra veikiau „Daesh“, kuri laiką buvo spaudžiama į kampą, silpnumo pasekmė, o vakariečių atakos ir yra tai, ko teroristai tikėjosi, nes jos padidins susidomėjimą „Daesh“. Kita vertus, trumpalaikės priemonės nėra pakankamas sprendimas kovojant su terorizmu. Galima sunaikinti „Daesh“, tačiau dėl palankios terpės jos vietoje susiformuos kita teroristinė organizacija. Galios vakuumas paskatins kitas nusikalstamas grupuotes imtis „Daesh“ veiklos. Tai, kad „Daesh“ kontroliuoja teritorijas Irake, Libijoje ir Afganistane, parodo, jog Vakarų intervencijos nebūtinai sukuria didesnį saugumą.

Antra, galime stebėti, kad dalis valstybių, kurios ir taip neigiamai žiūrėjo į pabėgėlius, bandys „užsidaryti“, atsiriboti nuo ateinančio pavojaus ir pagrindinis objektas, nuo kurio bus bandoma atsiriboti, bus pabėgėliai. Jei daugės šalių, atsisakančių priimti pabėgėlius, valstybės, kurios susiduria su dideliais pabėgėlių srautais dėl savo geografinės padėties, bus paliekamos vienos kovoti su šiuo iššūkiu.

Tokia situacija gali sukelti dar didesnį susiskaidymą Europoje, o pastarasis yra naudingas teroristams. Kita vertus, baimė gali paskatinti ir kitas pavojingas tendencijas, kurios jau iki šiol buvo pastebimos daugumoje Europos valstybių: politinių populistų, radikalų įtakos augimą, atskirtį, visuomenės susiskaldymą, stigmatizaciją.

Šios tendencijos ne tik kuria palankią terpę veikti teroristams, bet kartu ir silpnina Europos valstybes. Tokiu būdu pabėgėlių klausimo sprendimas gali tapti rimtu išbandymu europiečiams, ar pavyks suvaldyti baimę ir pragmatiškai įvertinti situaciją.

Diskusijoje dėl pabėgėlių labai svarbu atskirti terorizmo ir pabėgėlių sąvokas, terorizmas yra priežastis, o pabėgėliai – pasekmė, o ne atvirkščiai. Pabėgėliai bėga iš savo namų nuo teroristų ieškodami užuovėjos svetimose, bet stabiliose šalyse.

Kaip neleisti teroristams laimėti? Visų pirma, reikia prisiminti, kad pagrindinis teroristų uždavinys yra įbauginti ir baimės atmosferoje siekti savo tikslų. Nors pagrindinis „Daesh“ tikslas yra sukurti pasaulinį kalifatą, jie turi ir žemesnio lygmens tikslų: teritorijos plėtra, rekrūtų pritraukimas, prieš „Daesh“ nukreiptos koalicijos suskaldymas. Visais laikais tai, ar teroristams pasisekdavo pasiekti savo tikslų, priklausydavo nuo to, kaip reaguodavo tie, prieš kurios būdavo nukreiptos atakos. Todėl pirmas uždavinys, siekiant neleisti teroristams laimėti – neleisti baimei valdyti mūsų sprendimų. Angela Merkel „New York Times“ teigė, kad laisvė yra stipresnė už terorą, todėl mūsų atsakas turi būti drąsa ir mūsų vertybių išlaikymas.

Teroristų vertybės yra konfliktas, gąsdinimas, neapykanta kitam, žmonių skirstymas į gerus ir blogus, jos yra priešiškos europietiškoms vertybėms. Todėl svarbu, kad baimė mūsų nepriverstų rinktis teroristų vertybių, nes tai reikš, kad teroristai laimėjo. Kita vertus, kovojant su terorizmu ne ką mažiau svarbios yra ir praktinės priemonės.

Ypatingas vaidmuo šioje kovoje tenka žvalgybai, svarbu stiprinti šiuos pajėgumus kiekvienoje valstybėje. Dėl to, kad dažniausiais teroristai veikia ne vienoje valstybėje, labai svarbu yra tai, kad žvalgybine informacija šalys dalintųsi. Deja, Vakarų valstybės vis dar yra nelinkusios to daryti. Kita priemonė, kuri apsunkintų teroristų galimybes veikti – jų finansavimo šaltinių ir kelių apribojimas, bet tai galima pasiekti taip pat tik užtikrinus bendradarbiavimą tarp įvairių ne tik Europos valstybių, bet taip pat ir Turkijos ar Saudo Arabijos.

Galbūt išpuoliai Paryžiuje galėtų tapti lūžiu, suartinsiančiu krikščioniškas ir musulmoniškas bendruomenes tiek Europoje, tiek už jos ribų, bandant įtikinti jaunus žmones, prisijungiančius prie „Daesh“ ar kitų islamiškų teroristinių organizacijų, kad islamas, kaip ir kitos religijos, draudžia terorizmą, taip pat suformuojant stipresnę ir patrauklesnę „bendro tikslo“ alternatyvą nei „Daesh“. Europos valstybės, kuriose gyvena daug musulmonų, turi imtis veiksmų stiprinant tiek integracijos, tiek antiradikalizacijos programas.

Kovojant su terorizmu labai svarbu šalinti pažeidumus, o menkai integruotos musulmonų ar kitokios bendruomenės yra vienas pagrindinių Europos valstybių nesaugumo šaltinių. Čia galima versti paralelę tarp terorizmo ir hibridinių grėsmių, kylančių mūsų regionui. Pagrindinė priemonė kovojant tiek su vienomis, tiek su kitomis yra gerai integruota ir atspari visuomenė, kurios sprendimus remia racionalūs vertinimai, o ne baimė.