Tiesa, varžytuvės vyksta toli gražu ne visose srityse.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje nenupirkta nė vieno aparato, kuriuo būtų galima atlikti sukeltojo optokinetinio nistagmo tyrimą. Šis prieš kelis dešimtmečius išrastas metodas labai tiksliai parodo, ar regos sutrikimais besiskundžiantis pacientas nėra simuliantas.
Tyrimo esmė paprasta – fiksuojamos tiriamojo paciento akies reakcijos, kurios žmogaus valiai nėra pavaldžios. Vakarų šalyse toks aparatas stovi dažnoje akių ligų klinikoje. Tačiau taip yra ne dėl mėgėjų suvaidinti ligą gausos – tokiu prietaisu dažniau tiriamas mažamečių, sunkių ligonių regos aštrumas.
Šio prietaiso Lietuvoje pirmi pasigedo teisėsaugininkai, tiriantys menamą Šiaulių politikės Virginijos Račienės aklumą. Be abejonės, toks tyrimas praverstų ir nagrinėjant ūmai apakusio Drąsiaus Kedžio bendrininko Raimundo Ivanausko bylą. Mat už pagalbą žudynėse teisiamas veikėjas irgi mojuoja aklumo korta.
Gal regos aštrumą nustatantis aparatas Lietuvai neįperkamas? Pasirodo, ne – jo kaina siekia vos 20-25 tūkstančius eurų.
Tad kyla klausimas, kodėl jo neturi nė vienas Lietuvos akių ligų centras? Kodėl jo neperka Lietuvoje išimtinę teisę regos negalią nustatyti turintis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno V teritorinis skyrius?
Kilus skandalui dėl V.Račienės, viena NDNT specialistė ūmai pademonstravo paprastam mirtingajam nebūdingą atmintį ir ėmė sekti istorijas apie aklos šiaulietės politikės sužalotus sąnarius – suprask, visi matė, kokia baisi ligonė atėjo. Tačiau po atvirumo protrūkio ekspertė susizgribo – nėrė į krūmus ir pripažino, jog čia regos negalios laipsnis nustatoma pagal gydžiusių medikų surašytas išvadas.
Kalbant visiems suprantama kalba – paaiškėjo, kad toje įstaigoje negalia nustatoma „iš lempos“. Todėl kyla klausimas, ar išvis reikalingas „iš lempos“ negalią nustatantis NDNT Kauno V teritorinis skyrius.
O skaičiai iškalbingi: pernai iš „Sodros“ katilo 211 tūkstančių neįgaliųjų armijai buvo išdalinta apvali 460 milijonų eurų suma! Tiesa, 211 tūkstančių neįgaliųjų nėra baigtinis skaičius, nes į šį sąrašą nėra įtraukti pensininkai, kurie atsisakė išmokų, mat jų senatvės pensija – didesnė.
Sakysite, kad neįgaliesiems išmokama daug? Drįstu sakyti, kad mažai – visi mato, kokie nepritekliai kamuoja dažną likimo nuskriaustąjį.
Tikslesnis būtų klausimas, ar neįgaliesiems skirtus pinigus išties gauna tie, kuriems jie priklauso? Atsakymo į jį sulaukti gali būti sunku, nes į valdišką kėdę nuospaudų ant sėdynės prisitrynusių specialistų „iš lempos“ Lietuvoje yra ne viena ir ne dvi vados.
