Parengęs kelis eilėraščių rinkinius, bet jų neišleidęs, pavienius
eilėraščius skelbęs oficialioje spaudoje, Dievą rašęs iš didžiosios
raidės, savilaidai parengęs teosofinę studiją „Žinia“, kaip pilietis
viešai pareiškęs, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, ir ta proga
atsisakęs pagal savo specialybę kaip chemikas dalyvauti restauruojant
Kryžkalnio monumentą, skirtą sovietų armijai išvaduotojai, viešai
pasipriešinęs bažnyčių pavertimu muziejais ir sandėliais M.Tomonis ne
tik savo kartos žmonėms tapo atsakingai gyvenančio intelektualo
simboliu.
Į gyvenimą reikia žiūrėti atsakingai, tarsi tai būtų tavo profesija.
Taip rašė ispanų filosofas J.Ortega y Gassetas. Ir Lietuvos istorijoje
apstu tokių žmonių. Juos visus sieja daug plika akimi nematomų gijų,
kurios dar menkai tyrinėtos.
Lietuva turi daug istorijų: politinę, ekonominę, valstiečių, karinę,
net rūmų ar dinastijų, bet kol kas neparašyta pilietinė ir
intelektualinių maištų istorija. O juk būtent intelektualiniai maištai,
pradedant XIX amžiumi, lėmė, kad Lietuva galėjo pasiskelbti
nepriklausoma valstybe ir atsigauti beveik beviltiškoje situacijoje.
Todėl, kad visais laikais, net ir tamsiausiais, rasdavosi į M.Tomonį
panašių asmenybių. O kas gi pagaliau buvo E.Pliaterytė, vos matoma
rikiuotėje, stojusi prieš caro kariauną, kas ta ištisa jaunų
intelektualų džiovininkų plejada gimstant valstybei, beveik pienburniai
literatai ir kunigai pokario miškuose? O kiek metų buvo R.Kalantai?
Tačiau ne žmogaus amžius svarbu. Patriotizmas – paslaptingas reiškinys
ir pats savaime nepaaiškinamas. Jam reikia konteksto. Be jo sunku
suvokti ir M.Tomonį.
Šio žmogaus kontekstas – net keli pasipriešinimo variantai ano meto
sistemai, kurie buvo būdingi chruščioviniam atlydžiui keičiantis į
neostalinizmą. Kad ir kaip būtų keista konstatuoti, tam tikras
nepasitenkinimo murmesys prieš Maskvą buvo girdėti net sovietinėje
Lietuvos nomenklatūroje.
Kremlius nutarė baigti spręsti bendros kalbos imperijoje problemą –
surusinti visus. Lietuvos partiniuose užkulisiuose tam pasipriešinta.
Menkai tyrinėtas atvejis.
Kita pasipriešinimo prievartiniam kolektyvizmui ir niveliacijai forma
buvo intelektualinis individualizmas. Jis apėmė gana platų sovietų
imperijos intelektualų sluoksnį. Lietuvos sovietmečio inteligentija,
išsilavinę ir bent kiek kritiškiau mąstantys gyventojai tik formaliai
dalyvavo valstybės gyvenime.
Tai buvo net ne pasipriešinimas, o individualistinis atsiribojimas,
užsidarymas savo kiaute, garsiai nekomentuojant valdžios, daug laiko
skiriant tyliai savišvietai ir nesigiriant, ką nauja sužinojai ar
perskaitei, jei tai bent kiek kirtosi su oficialia ideologija.
Ypatinga atsiribojimo forma buvo vos ne katakombinė bohema, intelektualų
„vakaruškos“ su nemenku alkoholio kiekiu, po kurių valdžia kėlė bylas
pagal principą: kas blaiviam galvoj, tas girtam ant liežuvio.
Išskirtinę vietą jau ne atsiribojant, o pasipriešinant užėmė disidentai.
Deja, į juos visuomenė žiūrėjo kaip į kankinius, bet jų pėdomis nesekė.
Įtakingiausias ir pavojingiausias sovietinei valdžiai buvo religinis
pasipriešinimas, gerai organizuotas, konstruktyvus, kovojantis ne tik su
ateistine valdžia, bet ir su intelektualams būdingu nusivylimu ir
pesimizmu.
Šiai maišto tėkmei ir priklausė M.Tomonis. Jo įsitikinimu,
intelektualas neturi teisės užsidaryti dramblio kaulo bokšte, jis
privalo sąmoningai dalyvauti visuomenės gyvenime ir prie bet kurios
santvarkos siekti tiesos ir ją be baimės viešai skelbti.
Išsilavinęs žmogus negali nusisukęs praeiti pro ateizmo muziejumi
paverstą Šv.Kazimiero bažnyčią, jis privalo į ją užsukti ir lankytojų
knygoje parašyti, kad taip negalima daryti. Tai pasakęs M.Tomonis taip
ir elgėsi.
Pasak jo, žmogus iš kitų gyvūnų skiriasi ne tik protu,
estetiniu jausmu, bet ir moraliniu apsisprendimu, kuris kyla iš
moksliniu pažinimu pasiektos žinios apie Dievo įkvėptą pasaulio sandarą.
Tai ir yra per gana trumpą laiką parašytos teosofinės studijos „Žinia“
pagrindinė mintis.
Poezijos autoritetas S.Geda yra sakęs, kad M.Tomonio poezija „egzaminą
išlaikė“ ir pats autorius minėtinas iškiliųjų menininkų plejadoje. Apie
„Žinią“ profesionalų filosofų atsiliepimų nesu matęs.
Man atrodo, M.Tomonio kūrinys yra žinomo mokslininko paleontologo ir
katalikų teologo P.Teilhard'o de Chardino (1881-1955), siekusio
suderinti evoliucijos teoriją su tikėjimu, platus komentaras, įterpiant
savas teosofines schemas ir pakeliui dar pasiginčijant su marksizmu.
Daug vietos M.Tomonio veikale skiriama M.K.Čiurlionio kūrybai, tai yra
pirmoji ne menotyrinė, bet filosofinė jo kūrinių interpretacija.
Dabar P.Teilhard'o de Chardino pagrindinį veikalą „Žmogaus fenomenas“
galima nusipirkti prekybos centre vos ne greta daržovių skyriaus, bet
sovietmečiu tai buvo sunkiai pasiekiama knyga. Tačiau besidominčių ja
buvo.
M.Tomonis žinojo, kad kalbasi su panašias dvasines problemas
patiriančiais amžininkais, ir daug kartų ne tik sau įrodinėjo, kodėl
dėl asmens ir tėvynės laisvės reikia aukotis. Jis nesigėdijo
skambių žodžių ir frazių, kurių ypač gausu filosofinės studijos
pabaigoje, tikėjosi dialogo ir ginčo su kitaip manančiais, nes žinojo,
kad Dievo šviesa vienodai krinta ir ant tikinčiųjų, ir ant ironikų.
Jis nebuvo vienišius maištininkas, paguodai rašantis eilėraščius.
M.Tomonis iš prigimties buvo aiškią pasaulėžiūrą turintis menininkas
tarnavęs Lietuvos ateičiai ir vienas atgimstančios tautos piliečių,
kuriuos jis vadino šviesiaeiviais.
