Trečia – posovietinė būklė ir prie jos būtinai prisegtas žemas pragyvenimo lygis. Tarsi ši trispavė Žemės atplaiša būtų Malavis – ar bent girdėjote tos pietų Afrikos šalies pavadinimą? Pasidomėkite, kaip joje žmonės gyvena.
O tuo metu pas mus, šalčių ir nepritekliaus prislėgtame krašte, nebūna vietos papietauti geriausiuose vidutinės klasės restoranuose. Į barus ir kavines vakare vargiai įsigrūsi. Mokamos mašinų stovėjimo aikštelės užkimštos.
Žmonės dejuoja, kaip sunku gyventi, tačiau už likusius nuo neišnaudoto kuro ir neišgertų alaus bokalų pinigus perka brangiausius kompensuojamus ir nekompensuojamus vaistus. Daugeliu atvejų ir gerai, kad nekompensuojami. Temos ratas iki jų neišvengiamai apsisuks.
Mat netrukus paaiškės, kad sunkios depresijos, vedančios iki amžinybės vartų, priežasčių vertėtų ieškoti kitur, nei esame įpratinti. Juk iš sausų skaičių ir pažįstamos aplinkos matome: kol kas savižudybių masto Lietuvoje nesumažina vienpusis, siauras, sustabarėjęs šiuolaikinės medicinos ir giliau mąstyti pritingusios visuomenės požiūris į šią bėdą.
Metas pažvelgti į ją visiškai atsiribojus nuo farmacijos pramonei naudingų šventų teorijų. Tarp kitko, ir ne masinės gultynės kryžiumi aikštėje, ne plikai skustos galvos ir ne kokie nors piešti žiedlapiai realiai padės sunegalavusioms sieloms. Visos šios artistinės akcijos – tai tas pats, kas žmogui be kojų vaizdingai pasiūlyti kaip nors išmokti bėgioti.
Kategoriškai neskelbiu, bet siūlau: nuo šiol kiekvieną savižudybės atvejį pradėti tirti nuo esminio klausimo – ar savižudis iki nelaimės vartojo antidepresantus, ar kokius nors kitus psichotropikus.
O prisimenant kokią nors sėkmę, nereikėtų taip drąsiai užtikrintai teigti, kad padėjo vaistukai. Tiksliau būtų formuluoti taip: laimė, vaistukai žmogaus nepribaigė. Arba – ačiū dievui, organizmas stiprus, atsilaikė.
Tačiau gali būti ir taip: pasigilinus į gydymo(si) istoriją, paaiškėtų, kad žmogui pavyko išsikapanoti iš nepavydėtinos būsenos būtent tuo metu, kai jis nevartojo jokių psichotropinių preparatų.
Pradžiai – statistikų lygiagretės. Visose Baltijos šalyse antidepresantų bei migdomųjų ir raminamųjų vartojimas pagal dienos dozę nuo 2010 m. kasmet nuosekliai didėja. O kiek dar į skales neįtraukta nelegaliai susiveikiamų dozių!
Svarbiausia, kad Lietuva iš visų trijų sesių yra lyderė ir pagal priklausomybę nuo antidepresantų, tiksliau, suvartotus jų kiekius, ir pagal savižudybių skaičių. Taigi, augant psichotropikų populiarumui, kone proporcingai didėja savižudybių skaičius.
Jei kurį nors pusmetį ar mėnesį tragedijų sumažėja, tai nesmarkiai. Vadinasi, pažangieji dvasios ir proto ligų gydymo metodai nepasiteisina.
O ar susimąstėte, kodėl iš gyvenimo noriai pasitraukia šlovę pelniusios, turtais aptekusios tolimojo Holivudo žvaigždės? Lengviausia jų nelaimes nurašyti vidinei tuštumai, vienatvei, talento konfliktui su savimi ir kitoms seilėtoms aptakybėms.
Iš tikrųjų turtingiausi pramogų pasaulio žmonės yra pats vertingiausias farmacijos verslo laimikis. Normalus nuovargis, sužvaigždėjimo paveikta nuotaikų kaita ir kaprizai paverčiami siaubingomis ligomis. Tuomet aukai skiriama „tai, ko reikia“.
Per vakarėlius alkoholis maišomas su trankviliantais ir kitais narkotiniais preparatais. Po to – reabilitacija nuo priklausomybės ligų. Tada – perėjimas prie antidepresantų, laikinas pagerėjimas, paskui – ūmus nuopolis ir vėl – gydymasis prabangiose sanatorijose ir dar didesni stiprių vaistų kiekiai. Galiausiai – perdozavimas, kilpa ar palaipsnė agonija.
Ir perdžiūvę, alkani Rytų Europos poetai, bardai, didieji menininkai nutraukė sau gyvenimą, matyt, visai ne iš romantinių paskatų. Juos visus siejo vienas ar du svarbūs dalykai – besaikis alkoholio ir (ar) narkotikų vartojimas arba diagnozė „depresija“.
Tai reiškia, kad žmogus lankėsi pas specialistą. O kai specialistas nustato depresiją, išsekimą ar panašaus pobūdžio sielos vargą (kai kada užtenka ir paprasčiausio streso), būtinai skiria antidepresantus arba raminamuosius, kurie terapiniu poveikiu nenusileidžia kvaišalams.
Tik nepataisomi naivuoliai negalėtų įžvelgti akivaizdžios žalos „vaistų“, į kurių liūną nejučiomis įklimpsta pacientai. Ypač turint omeny, kad psichotropikai gali sukelti arba paaštrinti atminties sutrikimus, neadekvačią reakciją į aplinką, paranoją, haliucinacijas.
Pavyzdžiui, žiūri pro langą ir matai maloniai tyvuliuojantį ežerą, kurio iš tikrųjų nėra. Tad kodėl gi nešokti žemyn? Arba atrodo, kad tave supa tik baisi tamsa, todėl vienintelė išeitis – pasinerti į anapusinį būvį.
Už draudžiamus narkotikus blogiau tik gali būti įteisinti narkotikai. Šie priklausomybę skatinantys ir žalą psichikai bei visam organizmui darantys sintetiniai marmalai – ne tik pripažinti oficialiai, bet dar ir išrašomi pačių Hipokrato tarnų, į kuriuos ligoniai deda didžiausias viltis.
Žinoma, piemenės Juocevičiūtės, neturinčios gydytojos patirties, pasvarstymai kelia graudų ar pagiežingą šypsnį. Tuomet prašom – Johno Virapeno, 40 metų uoliai dirbusio Švedijoje stambios Vakarų farmacijos kompanijos rinkodaroje, apnuoginti cheminių vaistų pramonės užkulisiai.
Knygos „Šalutinis poveikis: mirtis“ autorius pasakoja apie vaistinių preparatų gamintojų išgalvojamas ir mums įžūliai peršamas ligas. Sistemingo pacientų bauginimo ir nuoseklaus jų ligų šaržavimo priežastis vienintelė – agresyvus tikslas skatinti surogatų vartojimą. Gydyti? Tai nesvarbu ir net ne esmė.
J.Virapenas, dirbęs su JAV besąlygiškai šlovinamų vaistų reklama, atskleidžia: farmacijos gigantams visiškai nerūpi žalingas tablečių poveikis ir jo tyrimai. Buvęs rinkodarininkas paliudija, kad piliulės, reklamuojamos kaip neatsiejama gražaus gyvenimo būdo dalis, vartotojams smarkiai kenkia. Jis kalba ir apie padidėjusią agresiją, ir savižudybes.
Dabar labiau išprusę skaitytojai ims baksnoti į Japoniją: va, žiūrėkite, čia žmonės žudėsi jau prieš daugybę amžių, kai tais vaistais dar nė nekvepėjo. Tai tiesa. Tačiau japonų kultūra nuo seno buvo suicidinė. Giacomo Puccini operos „Madama Butterfly“ herojė Čio Čio San tikrovėje nebūtų išskirtinė.
Savižudybė Tekančios saulės šalyje ilgą laiką buvo traktuojama kiek kitaip, nei Europoje. Dažnai tai nebuvo smerktina, kai kuriais atvejais – net skatinama ar siejama su garbe. Samurajų charakiri – tai ritualinė savižudybė. Per Antrąjį pasaulinį karą suklestėjo nauja mirtininkų atmaina – kamikadzės. Ir tai tik keli pavyzdžiai per daug nesiplečiant.
Mūsų regione savo gyvenimo nutraukimo nereikėtų sieti su tradicijomis. Baltų tautos niekada nebuvo smarkiai linkusios į savižudybes iki pat XX amžiaus. Tik kartu su moderniais Vakarų psichiatrijos išradimais vertybės visiškai apsivertė ir paklydo cheminės farmacijos pinklėse.
Šiandien būti praktikuojančiu krikščioniu, budistu ar jogu – nepalyginamai gėdingiau, nei būti praktikuojančiu ligoniu, priklausomu nuo tablečių. Užklupus gyvenimo negandai ar egzistenciniam nerimui, pašnekesius su kunigu ar vienuoliu išstūmė vizitų pas dievus baltais chalatais mada.
O su liūdesiu, apatija ar kažin kokia graužatimi kovoti bjauraus skonio vaistažolių nuovirais, susitelkimo ir valios reikalaujančiomis meditacijomis, o gal vien sportu tapo tiesiog niekinga, senamadiška.
Taigi, kol šaipomasi iš amžių patikrintų tradicinių, natūralaus sielos gydymo ar pagalbos jai būdų, tragedijų nemažėja. Tikrų ir tariamų ligonių, grėsmingų ir pramanytų diagnozių bei nelaimių pažangios medicinos fone tik daugėja.
Tad ar psichotropikais mintančioje šalyje tikrai dėl savižudybių kalčiausia nenusisekusi meilė, permainingi orai ir lietuviškos algos?
