Nuo Atgimimo pradžios politikoje dalyvaujantis J.Olekas – vienas labiausiai patyrusių šalies politikų, suformavęs savąjį politinį paveldą. Bet koks politiko jubiliejus – tinkama proga aptarti jo politinio kelio gaires ir rezultatus.
Ilgą laiką dirbęs parlamentinėse delegacijose NATO, J.Olekas turi nemažą saugumo politikos patirtį. Tačiau tiesioginis vadovavimas krašto apsaugai – 2006-2008 ir nuo 2012 m. – vos šešeri metai – jo politinėje karjeroje užima palyginti trumpą laikotarpį.
Tad, palikdami nuošalyje jo platųjį politinį paveldą, apžvelkime jo, kaip dukart krašto apsaugos ministro, jau sukurtą palikimą, kuris labai dažnai vertinamas nevienareikšmiškai. Iš publikacijų archyvų ir atminties klodų iškyla šie 17 labiausiai prieštaringų J. Oleko veiksmų.
1. Į vieną pirmųjų politinių kontroversijų J. Olekas pateko 2007 metais, sprendžiant dėl Lietuvos karių būrio misijos Irake likimo. Didžiajai Britanijai ir Danijai išvedant savo pajėgas iš Pietų Irako Basros regiono, ministras inicijavo sprendimą nebetęsti maždaug pusšimčio karių būrio LITDET misijos, nors tam prieštaravo tuometiniai prezidentas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas, užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas ir kariuomenės vadas Valdas Tutkus.
J.Oleko pozicija sukėlė susirūpinimą JAV sąjungininkams, ir šalies įvaizdį pavyko išsaugoti tik pratęsus Lietuvos dalyvavimą Irako pajėgų mokymo misijoje, tačiau žymiai mažesniais pajėgumais.
2. Antroji kontroversija susijusi su Karinių jūrų pajėgų išminavimo laivų pirkimu. 2008 metais J. Olekas paskelbė, kad iš Didžiosios Britanijos už beveik 200 mln. litų perkami du naudoti, tačiau modernizuoti išminavimo laivai.
Nuo pat jų įsigijimo pradžios iki šių dienų pirkimą lydi prieštaringi vertinimai, esą vienas brangiausių kariuomenės pirkinių tapo tik brangiu inventoriumi, nė kiek nesustiprinančiu Lietuvos kariuomenės realių gynybinių pajėgumų. Dviejų laivų įsigijimo įsipareigojimai, trukę iki 2011 metų, skaudžiai užgulė krašto apsaugos sistemos biudžetą per finansinę krizę, prasidėjusią 2008 metais.
3. 2008 metais buvo įgyvendinta Lietuvos kariuomenės transformacija, kurios vienu svarbiausių rezultatų tapo kariuomenės vado įtakos krašto apsaugos sistemoje sumažinimas. Buvo panaikinta strateginio lygmens vadavietė – Gynybos štabas, o kariuomenės vadas paliktas su nedidele kanceliarija. Kariuomenės pajėgos perduotos operacinio lygmens pavaldumui – įsteigtam Jungtiniam štabui, nepaliekant kariuomenės vadui realių valdymo ir vadovavimo svertų.
Be to, kariuomenės vadas neteko galimybės planuoti pajėgumus ir įsigijimus, šią funkciją ir lėšas perdavus Krašto apsaugos ministerijai. Tokių sprendimų neigiamos pasekmės ypač jaučiamos šiomis dienomis, kai planuojant ir vykdant ginkluotės įsigijimus, kariuomenės vado ekspertinė nuomonė ir karinis patarimas neturi jokios lemiamos reikšmės. Transformacijos projektą pagal ministro J. Oleko gaires vykdęs pulkininkas Gintautas Zenkevičius vėliau gavo brigados generolo laipsnį.
4. 2008 metais J. Olekas savo įsakymu nutraukė šaukimą į privalomąją pradinę karinę tarnybą. Buvo suplanuota maždaug 40 mln. litų išleisti profesionalų karių samdymui ir rengimui, tačiau finansinės krizės metu to nepavyko padaryti.
5. 2014 metų pavasarį prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, visuomenės spaudžiamas J. Olekas vengė kokių nors iniciatyvų, kurios padidintų kariuomenės parengtį. Tuo metu labiausiai J. Oleko cituojama frazė buvo „miegokite ramiai“.
6. 2014 m. pavasarį Jungtinių Valstijų administracijai ir karinei vadovybei savo iniciatyva dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą paskelbus „Atlanto užtikrinimo iniciatyvą“ ir dislokavus papildomas pajėgas Europoje, J.Olekas viešai abejojo dėl būtinybės siųsti į Lietuvą papildomų Aljanso pajėgų.
„Tiesiog nereikia perpilti puodo vandeniu, nes vanduo išbėga. Puode turi būti tiek vandens, kiek jo reikia“, – apie papildomo NATO bataliono poreikį, oponuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės ir kariuomenės vado Arvydo Pocius pozicijoms, per pratybas „Gintarinė valia“ sakė J. Olekas.
7. 2014 metais viešai diskutuojant dėl būtinybės didinti išlaidas gynybai, J. Olekas laikėsi prieštaringos ir nenuoseklios pozicijos. Vyriausybės posėdyje jis teigė, kad krašto apsaugos biudžetas „suplanuotas atsakingai“ ir papildomų lėšų nereikia, vėliau, kai premjeras A. Butkevičius ministrą pacitavo, J.Olekas pakeitė požiūrį, sakydamas, jo papildomų lėšų reikės.
8. 2015 metų antroje pusėje, prezidentei D. Grybauskaitei pasiūlius paspartinti gynybos biudžeto padidinimą, 2 proc. BVP rodiklį pasiekiant iki 2018 m., o ne 2020 m., kaip numatyta dabar, J.Olekas viešai tam nepritarė.
9. Buvusiai dešiniųjų vyriausybei inicijavus trijų paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnių pirkimą už nepanaudotas Europos Sąjungos lėšas būstų renovacijai, šis procesas buvo J.Oleko toliau tęsiamas kariuomenės lėšomis.
Paaiškėjus, jog tik vienas sraigtasparnis perkamas už ES pinigus, o likę du civilinės modifikacijos sraigtasparniai, kurių negalima pritaikyti kovinėms reikmėms, – už kariuomenės lėšas. Perkami sraigtasparniai „Dauphin“ skirti paieškos ir gelbėjimo, taip pat aplinkos monitoringo funkcijoms atlikti. Paaiškėjus, kad du sraigtasparniai perkami už kariuomenės lėšas, nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad pakoregavus užsakymą, bent jau du sraigtasparniai būtų pritaikyti galimybei nešti ginkluotę.
10. 2014 m. pavasarį netikėtai buvo paviešintas į Seimo dokumentų bazę įkeltas J. Oleko vadovaujamos ministerijos parengtas įstatymo projektas, numatęs Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) kovinių būrių panaikinimą. Taip pat buvo siūloma panaikinti teisiškai ir įstatymiškai apibrėžtą sąvoką „ginkluota gynyba“ – ją pakeisti į „gynybą“, kuri teisiškai nėra apibrėžta įstatymu.
Buvo siūloma įstatyme panaikinti sąvoką „pilietinis pasipriešinimas“, taip nulemiant, kad būtų iki minimumo sumažintas Šaulių sąjungos karinis pobūdis ir pilietinės savigynos galimybės. Minėtasis projektas nebuvo suderintas su tuometine Šaulių sąjungos vadovybe ir valdyba ir sukėlė audringą šaulių pasipriešinimą. Projektu susidomėjus Prezidentūrai, J. Olekas nuo projekto atsitraukė, teigdamas, jog tai tik pirminis, neapsvarstytas, neformalus variantas, nors ant Seimo duomenų bazėje registruoto projekto buvo uždėtas vieno iš KAM viceministrų parašas
11. 2015 m. diskutuojant dėl galimų įstatymų projektų, kurie leistų šauliams namie laikyti ilgavamzdžius graižtvinius ginklus, J. Olekas yra viešai pareiškęs, jog šauliams ginklų patikėti negalima.
12. 2015 metų pavasarį, įstojęs į LŠS Vilniaus rinktinės Šventaragio kuopą, J. Olekas tapo eiliniu šauliu, pavaldžiu LŠS sąjungos vadui, kuris, savo ruožtu, yra pavaldus ir atskaitingas krašto apsaugos ministrui J.Olekui. Tuo sukurtas pavaldumo ir atskaitomybės principus sujaukęs absurdiškas precedentas.
13. Antrosios kadencijos ministro poste metu J.Olekas nuosekliai laikėsi pozicijos, prieštaraujančios šaukimo į privalomąją tarnybą grąžinimui, kaip teigdamas, jog kariuomenės gretoms papildyti ir rezervui parengti pakaks jo numatyto ribinių skaičių didinimo ir bazinių karinių mokymų plano, nors minėtosios priemonės realiai bylojo tik apie minimalų ir ištęstą laike karių skaičiaus didinimą. Tačiau Valstybės gynimo tarybai 2015 metų pradžioje priėmus sprendimą atnaujinti šaukimą penkeriems metams, J.Olekas dėl tokio sprendimo neatsistatydino, nors jam ir toliau nepritaria.
14. Laukiant Seimo sprendimų, numačiusių šauktinių skaičiaus patvirtinimą, J. Olekas užėmė tylią ir pasyvią poziciją. Krašto apsaugos ministerijos viešųjų ryšių mechanizmas iš esmės nedalyvavo informavimo apie šauktinius kampanijoje, platindamas tik kariuomenės tuo klausimu parengtą informaciją. Seimui netikėtai vieningai patvirtinus šauktinių skaičių, J. Olekas entuziastingai įsijungė į šauktinių kampaniją. 2015 m rudenį J. Olekas lankosi kariniuose daliniuose, sveikindamas tarnybą pradėjusius šauktinius, tačiau aktyviai dalyvauja parlamentinėse diskusijose, siūlydamas po penkerių metų nepratęsti šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą.
15. Vokietijoje kilus kontroversijai dėl automatinio šautuvo „G-36“ tariamų defektų, J. Olekas nutraukė suplanuotą „G-36“ šautuvų papildomą pirkimą Lietuvos kariuomenei, nors kariuomenė, naudojanti šio tipo ginklus nuo 2003 m., niekada jais nesiskundė, o Lietuvos kariuomenėje nėra „G-36“ modifikacijų, dėl kurių savybių suabejota Vokietijoje.
Tam, kad būtų patenkintas ginklų poreikis šauktiniams, dalis „G-36“ buvo paimti iš karių profesionalų. Nors Vokietijos valdžios abejones dėl šio tipo ginklų paneigė net trys skirtingos studijos, automatinių šautuvų pirkimo procedūra Lietuvos kariuomenei dar neatnaujinta.
16. Ministras J.Olekas inicijavo ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su įmonių grupe, pasivadinusia Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės asociacija (LGSPA). Dėl kontroversijų, susijusių su Pėstininkų kovinės mašinos projekto pradžia, šio bendradarbiavimo mechanizmą kuriant dalyvavęs buvęs kariuomenės transformacijos projekto vadovas brigados generolas G. Zenkevičius buvo paskirtas į kitas pareigas.
Vietoje jo Pajėgumų ir ginkluotės generaliniu direktoriumi paskirtas buvęs J.Oleko karinis patarėjas pulkininkas Darius Užkuraitis, o LGSPA direktoriaus postą užėmė buvęs J.Oleko neetatinis patarėjas, atsargos generolas leitenantas Valdas Tutkus.
Kilus įtarimų dėl Pėstininkų kovinės mašinos projekto neskaidrumo, V.Tutkus pasitraukė iš asociacijos direktoriaus pareigų, tačiau J.Olekas neatleido D.Užkuraičio, kuris, žiniasklaidos teigimu, buvo informuotas apie V.Tutkaus spaudimą kai kuriems užsienio gamintojams ir tai toleravo. J.Olekas, savo ruožtu, toleruoja tai, kad Pėstininkų kovinės mašinos projektas be jokių akivaizdžių poslinkių vyksta jau penkiolika mėnesių ir asmeniškai kelissyk atidėliojo jo terminus.
17. 2015 m. pavasarį Baltijos jūroje sudužus nedideliam civiliniam lėktuvui An-2 ir žuvus jo pilotams, J.Olekas buvo kritikuojamas dėl lyderystės nebuvimo ir katastrofos komunikacijos nesuvaldymo.
Seimo opozicija inicijavo J. Olekui interpeliaciją, kurioje jam buvo priekaištaujama, jog dingus lėktuvui, ministras „nenutraukė savaitgalio poilsio, negrįžo į darbą“, taip pat „nepanaudojo viso turimo sistemos potencialo siekiant tinkamai organizuoti tokiais atvejais itin svarbius ryšius su visuomene, neužmezgė ryšių su šoko ištiktais artimaisiais“. Valdančiosios daugumos balsais ministras buvo išteisintas.
