Jau lapkritis, bet apie šio įstatymo svarstymą kol kas nieko negirdėti. Seime, taip pat Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje kalbama, kad greičiausiai įstatymas neišvys Seimo šviesos ir visą šią sesiją.
O juk šis įstatymas tebūtų, kaip sakytų žemaičiai, „joukun darbs“, nes jis iš esmės yra jau parašytas. Štai kaip tai atsitiko. Konstitucinio Teismo 2014 02 27 sprendime išdėstyta, kad „kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių žinių turinčių asmenų (institucijų), inter alia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų... sudarytos valstybės institucijos... oficialią išvadą... į kurią įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“.
Valstybinės kalbos komisija dar 2014 09 05 pateikė tokią išvadą: „Kalbos komisija nesiūlo iš esmės keisti dabar galiojančios Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymo tvarkos išlaikant pagrindinį principą rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.
Atsižvelgiant į visuomenės poreikius siūloma išplėsti išimtį, dabar taikomą piliečiams, turėjusiems kitos valstybės pilietybę... a) užsieniečių, įgijusių LR pilietybę, vardai ir pavardės LR išduodamame asmens dokumente jų pageidavimu įrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą; b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio LR piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą“.
Deja, seimūnai, matyt, save laiko ir kalbos dalykuose gudresniais už visus kitus šalies piliečius ir institucijas, tarp jų ir Kalbos komisiją. Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė savo įstatymo projekte (XIIP-1653) nutarė komisijos išvadą pataisyti. Nutaisė...
„Asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis... sutuoktiniui ir vaikui suteikta pavardė rašoma lietuviškais rašmenimis... atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį“. Su tuo nėra ko ginčytis. Tačiau 4 straipsnyje atsirado neįtikėtina novacija: „LR piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje“.
Du klausimėliai: kuriems velniams tas ICAO ir kas gali būti tuo šaltiniu? Juk ICAO taisyklės paprastai taikomos tarptautinio susisiekimo priemonių bilietams, prie ko čia Lietuvos įstatymas? O dokumento šaltinis, įstatymo aiškinimu, tai „LR ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas arba išduotas asmens dokumentas, kuriuo remiantis... nustatyta tvarka išduodamas oficialus dokumentas“.
Įstatymo projekte nėra aiškiai nurodyta, kokiems asmenims būtų taikomos išimtys, nors VLKK išvadoje aiškiai įvardyta, kad „piliečiams, turėjusiems kitos valstybės pilietybę“.
Dėl šaltinio taip pat nepaprastai svarbu. Remiantis analogijos turinčia Lenkijos praktika, kur, pvz., vietovardžiai mažumos kalba jos teritorijoje negali būti pripažįstami jeigu jie 1933-1945 laikotarpiu buvo suteikti Trečiojo Reicho ar Sovietų Sąjungos valdžių, taip ir Lietuvos atveju verta suabejoti dėl pavardžių dokumentų, išduotų okupuotose ir praradusiose Lietuvos jurisdikciją teritorijose: 1938-1945 Klaipėdos krašte ir 1920-1939 Vilniaus krašte, kur lietuviškos pavardės buvo ištisai vokietinamos arba lenkinamos.
Valentino Stundžio ir dar vienuolikos Seimo narių parengtame įstatymo projekte
(XIIP-1675), vėlgi visiškai nekreipiant dėmesio į VLKK išvadą, užsienio valstybių piliečių, tapusių Lietuvos piliečiais, vardai ir pavardės, dokumento šaltinyje įrašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis, mūsiškuose dokumentuose turi būti rašomi lietuviška forma, tiesa, originali forma gali būti įrašoma kitų įrašų skyriuje.
Bet ji vis tiek negali būti prilyginta pavardės ir vardo lietuviškos formos oficialiam vartojimui ir negali būti oficialiai vartojama vietoj lietuviškos formos. Apie pavardes lietuvaičių, nutekėjusių už užsieniečių, šiame projekte iš viso nieko nesakoma, taigi originali užsienietiška pavardė, nepaisant VLKK išvados, joms taip pat nesišviečia.
Tai ką daryti, kaip priversti Seimą priimti VLKK išvadą atitinkantį įstatymą, taip kaip nurodė Konstitucinis Teismas? Bijau, kad apžvelgiamoje ateityje to nepasiseks padaryti, todėl siūlyčiau gerokai paprastesnį sprendimą: priimti ne įstatymą, o viso labo tik 1991 01 31 LR AT nutarimo pataisą ir jį papildyti santuokos su užsieniečiu elementu.
„Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, – taip pat Lietuvos Respublikos piliečių, sudarančių santuoką su užsienio valstybės piliečiu – vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Būtų paprasta ir aišku.
Beje, dar paprastesnis kelias būtų apsieiti be Seimo ir tik Lietuvos Civilinės metrikacijos taisyklėse įrašyti, kad „registruojant LR piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, LR piliečio pavardė užrašoma lotyniško pagrindo rašmenimis“. Deja, Teisingumo ministerija pripažįsta, kad be įstatymo ji nedrįstų įvesti tokios naujovės.
Kodėl reikėtų pasiskubinti priimti vienokį ar kitokį vardų ir pavardžių sprendimą? Todėl, kad viena užsienio valstybė, į pietvakarius nuo Lietuvos, kelianti nesibaigiančias pretenzijas Lietuvai, neužmiršta, o gal ir pirmiausiai mini esą nesutvarkytą Lietuvos pavardžių rašybos bylą.
Jei pagal VLKK rekomendacijas būtų priimtas įstatymas, ši byla iš mūsų dvišalių santykių dienotvarkės turėtų išnykti, nes šiuo atveju mūsų sprendimo pagrindas būtų ne kokia nors politika, o tik Lietuvos kalbos ir rašybos institucijos nutarimas. Tuo labiau, kad jis neprieštarautų nei dvišaliams, nei tarptautiniams aktams.
„Caesar non supra grammaticos„ – Cezaris nėra aukščiau už gramatiką. Tai reiškia, kad nevykdyti ar ignoruoti mūsų vyriausios kalbos institucijos sprendimus nevalia nei eiliniams piliečiams, nei šalies politinei valdžiai, nei tuo labiau svetimai valstybei.
Taigi nevalia ir Seimui ignoruoti Kalbos komisijos priimtų dokumentų ir kurti savus pagal savo dažnai ideologizuotą išmanymą.
