Valdas Adamkus: „Dabar riedu gyvenimo keliu 70 km/h greičiu“

Gal šalių santykiai vėl pagerės, kai Lenkijos politikai ims diriguoti jokių oficialių postų neužimantis TTP lyderis J.Kaczynskis?

– Valdžios kaita Lenkijoje lyg ir suteikia progą revizuoti gerokai įšalusius Lietuvos santykius su šia šalimi. Ar realu tikėtis artimesnio šalių vadovų bendradarbiavimo? – „Lietuvos rytas“ paklausė šiandien 89-ias gimimo metines švenčiančio prezidento V.Adamkaus.

– Iš tiesų po rinkimų keičiantis valdžiai reikia peržvelgti šalių santykius, įvertinti, ką reikėtų daryti kitaip, ko tikėtis. Neabejotina, kad dabar Lenkijos užsienio politikoje bus didelių poslinkių.

Dešimtmetį Lietuva ir Lenkija pabrėžė, kad mūsų šalys yra strateginiai partneriai. Su L.Kasczynskiu, kilus įvairioms tarptautinėms įtampoms, tardavomės kone kasdien, derindavome pozicijas tiek Europos Sąjungos politikos, tiek Rytų kaimynystės klausimais.

Lenkija labai daug padėjo Lietuvai stiprinant tarptautinį autoritetą, didinant mūsų šalies įtaką užsienio politikoje. Lenkams talkinant mūsų balsas buvo geriau girdimas pasaulyje. Deja, visa tai jau praeitis -- santykiai atšalo. Nesakyčiau, kad bendradarbiavimas nutrūko, bet neliko nuoširdumo, geranoriškumo.

Kai dabar į Lenkijos politiką grįžta J.Kaczynskis, reikėtų pasistengti vėl dvišaliams santykiams suteikti daugiau politinės šilumos, neapsiribojant vien formaliu politikų bendravimu.

- Ką patartumėte daryti Lietuvos politikams – laukti geranoriškų signalų iš Varšuvos ar pirmiems siūlytis lenkams į draugus?

– Apgailestauti ar juo labiau atsiprašinėti dėl kokių nors dvišalių santykių nesklandumų tikrai nevertėtų.

Nė kiek neabejoju mūsų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus diplomatiniais gebėjimais -- jis mokės oriai parodyti Lietuvos gerą valią ir pasiųsti Lenkijai signalą, kad esame pasirengę artimesniam vadovų bendradarbiavimui, šiltesniems valstybių santykiams.

Varšuva stengsis telkti Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai naudinga ir Lietuvai, šiuo požiūriu mūsų šalys yra natūralios partnerės. Tad galime imtis bendrų iniciatyvų.

Mano laikais veikė Lietuvos ir Lenkijos prezidentų patarėjų taryba, į kurią delegavome po tris asmenis, jie nuolat susitikinėdavo ir teikdavo mums siūlymus. Kodėl jos neatkūrus?

- Jus ir Lenkijos prezidentą L.Kaczynskį siejo bičiuliški santykiai. Pažįstate ir premjero pareigas ėjusį jo brolį dvynį Jaroslawą, kuris dabar, matyt, vėl taps įtakingiausiu Lenkijos politiku. Ar jis jums pasirodė toks pat malonus žmogus, kaip ir jo brolis prezidentas?

– J.Kaczynskis, tuo metu ėjęs premjero pareigas, laikėsi kiek nuošaliau, bet buvo akivaizdu, kad broliai nuolat tariasi ir visi sprendimai priimami drauge.

Ne kartą esu pastebėjęs, kad per tarptautinius forumus kilus diskusijoms L.Kaczynskis skambindavo į Varšuvą pasikonsultuoti su broliu premjeru.

Antai svarstant ES konstitucinę sutartį, Lenkijos delegacija, nesutikdama su jai siūlomomis sąlygomis, net paliko posėdžių salę.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel prašymu ėmiausi tarpininko vaidmens. Kai dėl kokio nors derybinio klausimo sutardavome su L.Kaczynskiu, jis atsiprašydavo ir nueidavo į kitą kambarį pasikalbėti telefonu su broliu. Pasitaikydavo, kad grįžęs jau imdavo vėl kitaip kalbėti.

- Ar tai nerodo, kad net ir užsienio politikoje J.Kaczynskis kontroliavo prezidentą L.Kaczynskį ir tardavo lemiamą žodį?

– Susidarydavo įspūdis, kad jie buvo neatskiriamas tandemas ir vadovaujantis vaidmuo neretai tekdavo J.Kaczynskiui. Manau, kad jis ir dabar net neidamas nei prezidento, nei premjero pareigų, bet vadovaudamas partijai, dominuos Lenkijos politiniame gyvenime.

- Regis J.Kaczynskio charakteris kitoks nei jo žuvusio brolio. Jis gerokai valdingesnis, o gal ir mažiau malonus žmogus?

– Išoriškai jie buvo be galo panašūs. Pirmą kartą su jais susitikęs Varšuvoje dėl to net įkliuvau į dviprasmišką situaciją.

Iš vakaro pabendravęs su prezidentu L.Kaczynskiu, ryte turėjau pusryčiauti su premjeru J.Kaczynskiu. Atėjus į salę, žiūriu, mane vėl pasitinka tas pat asmuo, su kuriuo bendravau išvakarėse. Pamaniau, kad gal pasikeitė Jaroslawo dienotvarkė ir jį pavaduoja Lechas.

Sveikindamasis, pasakiau, kad malonu iš ryto vėl susitikti su prezidentu. Pašnekovas šyptelėjo ir pasakė, kad šį kartą šnekuosi su premjeru. Išsisukau, pajuokavęs apie jų panašumą, o J.Kaczynskis atsakė, kad ne aš pirmas taip apsirinku.

Tiesa, geriau pažinęs Lechą, įžvelgiau jų išvaizdos skirtumų ir daugiau tokių nesusipratimų nepasitaikė.

Tačiau charakteriais jie labai skyrėsi. Net tąkart per pusryčius su Jaroslawu pajutau, kad jis ne taip šiltai bendrauja kaip Lechas.

Vėliau įsitikinau J.Kaczynskis laikosi kietesnės pozicijos, jis  mažiau lankstus nei jo brolis, nelinkęs ieškoti kompromisų ir mėgsta diktuoti savo valią. Žinoma, su J.Kaczynskiu man pasitaikė daug mažiau progų bendrauti.

- Visai neseniai susitikote su į Lietuvą atvykusiu buvusiu Lenkijos prezidentu Bronislawu Komorowskiu, bendravote su juo ir jam dar einant pareigas. Šis politikas pabrėždavo asmeninį ryšį su Lietuva, bet tai nepadėjo gerinti dvišalių santykių. Gal juos lemia tik interesai, o ne politikų norai?

– Susitikau su B.Komorowskiu kelis sykius ir visi susitikimai buvo labai šilti ir draugiški. Jis tikrai siekė kuo glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo ir man yra sakęs, kad norėtų užmegzti tokius pat draugiškus santykius su Lietuvos prezidente, kokius jo pirmtakai palaikė su manimi. Man sunku atsakyti, kodėl to padaryti nepavyko.

B.Komorowskis papasakojo, kaip dar sovietų laikais buvo atvažiavęs prie sienos su Lietuva ir savo vaikams parodė, kad anapus spygliuotos vielos yra jų šeimos šaknys. Jautėsi, kad jis neabejingas mūsų šaliai ir apgailestauja, jog nesiseka ištirpdyti dvišalių santykių įšalo.

Dabar jam lankantis Vilniuje, vėl susitikome ir pusvalandį kalbėjomės akis į akį. B.Komorowskis pabrėžė, kad Lenkija ir Lietuva tiesiog privalo draugauti, tai abiejų šalių gyvybinis interesas ir pasakė tikįs, kad anksčiau ar vėliau taip ir bus. Aš taip pat tuo tikiu.

– Esu džiugiai nusiteikęs, nes ligą pavyko įveikti. Labai dėkingas puikiems mūsų gydytojams.

Veržiuosi dažniau bendrauti su žmonėmis. Daktarai mane dar pristabdo, nors kartais jau nuvykstu į susitikimus, tik tenka apsiriboti pora valandų. Mat po sudėtingo gydymo kol kas greičiau pavargstu.

Tikiuosi, kad sustiprėsiu ir galėsiu gyventi kaip esu įpratęs. Juokauju, kad dabar riedu gyvenimo keliu 70 kilometrų greičiu. Iki 110 jau turbūt nepatempsiu, bet 75-80 kilometrų greitį gal dar pasieksiu.

Turiu vilties, kad gausiu daktarų leidimą ir paplaukioti.