Pūkuotu paltu apsitaisęs pavargėlis buvo įsitikinęs, jog dėl visų krizių kalti milijonieriai, todėl turėjo radikalų planą situacijai sutvarkyti – atimti iš visų jų turtus ir palikti tik po 5 mln. dolerių (šioji 1935 metais įvardyta suma šiandien būtų tokios pat perkamosios galios kaip 85 mln.).
Kai gidas misteris Adamsas paklausė, ar ne per didelę sumą norima palikti turčiams, jaunuolis padvejojo, bet po to pareiškė, kad 5 mln. – kaip sykis. Jam išlipus, misteris Adamsas atsisuko į savo sovietinius svečius ir pareiškė: „Džentelmenai, jūs ką tik pamatėte, kodėl Amerikoje niekuomet nebus revoliucijos.“
Tačiau praėjo 80 metų ir mes matome, kaip vienas iš pirmaujančių demokratų kandidatų į JAV prezidentus Vermonto senatorius B.Sandersas skelia tokias kalbas, kurių klausantis Šiaurės Karolinos pakeleivio pasiūlymas atrodo rožinis ir pūkuotas.
Jeigu net tokioje kapitalizmo tvirtovėje kaip JAV užsimanęs į Baltuosius rūmus žmogus nebesidrovi savęs vadinti socialistu, tai ko norėti mūsų Europoje?
Taigi socialdemokrato A.Syso pasiūlymas įvesti progresinę mokesčių sistemą turėtų būti vertinamas kaip seniai lauktas, pavėlavęs ir pagaliau grąžinantis mūsų kraštą prie gerų senų europietiškų socialistinių principų. Čia socialinis teisingumas yra pamatinis visuomenės bendrabūvio principas.
Beje, paaiškinsiu, kuo šiaip teisingumas skiriasi nuo socialinio. Pagal tiesiog teisingumą tas, kuris daugiau ir efektyviau dirba, daugiau ir užsidirba. Paprasta ir teisinga. Pagal socialinį teisingumą jis daugiau užsidirba, tačiau mažiau gauna, kadangi turi pasidalyti su tais, kurie dirba mažiau. Arba išvis nedirba.
Tai gal nėra logiška, tačiau mūsų planetoje logika baigėsi tada, kai evoliucijos kopėčių viršūnėje atsistojo homo sapiens. Nuo to laiko mes pripratome prie nelogiškų dalykų ir laikome savaime suprantama tai, kad daugiau uždirbantys nemurmėdami susitaiko su didesniu valdišku išbuožinimu, kad jų neišbuožintų labiau smurtinėmis priemonėmis. Ir tikėdamiesi, kad atverdami savo kišenę mažiau pasiturintiems suteiks pastariesiems daugiau laiko šviestis, tobulėti, artėti prie vidurinės klasės, žodžiu, palaikyti visuomenės harmoniją, kurioje galbūt kažkada, matyt, ateis eilė ir jau minėtoms asmeninėms kūrimo ir klestėjimo laisvėms.
Vardan to menamas turčius susitaikytų gal ir su 25 proc. pajamų mokesčio, jei uždirbtų nuo 14 iki 36 tūkst. eurų per metus. Ir su 40 proc. susitaikytų, metinėms pajamoms viršijant tuos magiškuosius 36 tūkst. eurų. Tačiau jis norėtų pamatyti šitų pinigų panaudojimo progresą.
Menamas turčius norėtų matyti pažangą tuos pinigus investuojant į patį svarbiausią socialinio teisingumo garantą – švietimą. Būtent vienodos starto galimybės visiems, įgyjantiems piliečių mokesčiais apmokėtą išsilavinimą, užtikrina tai, kad kuriama kiek galima lygesnė, solidaresnė ir harmoningesnė visuomenė. Ar menamam turčiui pažadama bent kokių apčiuopiamų žingsnių tokio tikslo link?
Ne, menamas turčius ir toliau žino, jog norėdamas, kad jo vaikas įgytų bent šiokių tokių savarankiško analitinio mąstymo įgūdžių ir ne tik lietuviškose aukštosiose mokyklose pritaikomų žinių, turės investuoti iš savo kišenės į privačias mokyklas, repetitorius bei kitus prabangos dalykus. Nes valdiškas išsilavinimas yra būtent valdiškas.
Kiekviena bent kiek drąsesnė reforma būdavo torpeduojama savo asmenines problemas klasėse atrajojančių švietimo profsąjungų aktyvistų. Į kiekvieną edukologijos specialistų laidą surenkami vis tie patys ir tos pačios, kurios arba nelabai ir teturi ką studijuoti, arba tiesiog nori diplomo, nors kokio.
Ir būtent žiūrėdamas į tokią gražiai mokykla tituluojamą ašarų pakalnę menamas turčius drįsta suabejoti didesnio pajamų perskirstymo nauda. O dar net nepradėjo klejoti apie nemokamą mediciną, socialinę rūpybą ir kitus viešojo gėrio dalykus, nes tada abejonių atsiras dar daugiau.
