Tarkime, toks neįtikėtinas mūsų laikų reiškinys antrosios jaunystės žmogui, vaikystėje girdėjusiam kaip pokši tvoros nuo speigo, yra Kalėdų senelis atbrendantis per lietų su išskleistu skėčiu rankose.
Tačiau, kaip atrodo, tikrai ne mažesnės, be tikriausiai dar didesnės nuostabos nei Kalėdų senelis, išnyrantis iš lietingo oro ūkanų mūsų platumose, yra vertos staiga prasidėjusios diskusijos pačiu aukščiausiu lygiu dėl darbo laiko normavimo atšaukimo arba, kaip dabar kartais sakoma, lankstesnio darbo grafiko.
Jeigu klystu, mane išbarkite, bet negaliu atsikratyti savo ankstesnio įsivaizdavimo, atsisakyti įsikaltos nuomonės, kad vienu iš didžiausių pastarųjų šimtmečių laimėjimų yra įstatymais nustatytas darbo laiko ribojimas, – duotas ne gerų dėdžių laisva valia, bet iškovotas lipant į barikadas, kaunantis gatvės mūšiuose, dirbančiai masei streikuojant ir kovojant visais įmanomais būdais už savo teises.
Dar prieš keletą dešimtmečių Prancūzijoje virė diskusijos, kad neva naujųjų technologijoje eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną.
Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kodėl dabar ne tik Lietuvoje, bet ir toje pačioje Prancūzijoje, diskutuojant dėl naujo socialinio modelio, yra linkstama atsisakyti darbo dienos laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo reikalu? Be visa ko kito, kyla keistas įspūdis, kad, nežiūrint atsitiktinių protestų ir deklaratyvaus pasipriešinimo gestų, dėl tokios dalykų padėties yra linkusios sutarti abi pusės.
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartotojiškumą atgręžta mūsų dienų žmogaus prigimtis.
Didėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdama daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas laisvalaikio valandas dėl užimtumo darbe, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusę etato ar ketvirčio ir pan.
Mūsų laikais šeimas sukūrusiems jauniems žmonėms, siekiantiems vartojimo respektabilumo ir dėl to užsikraunantiems papildomus darbo krūvius, mažai belieka laisvalaikio minučių pabendrauti su savo vaikais, todėl neretai siekdami kažko panašaus į kaltės išpirkimą tie pernelyg užsiėmę darbais tėveliai perka brangias dovanas, tarkime, įmantriausius žaislus savo atžaloms. Galimas daiktas, ši sociologo nurodyta aplinkybė gali bent iš dalies paaiškinti faktą, kad mūsų visuomenėje vaikų žaislų kainos yra neproporcingai užkeltos, dirbtinai forsuojamos iki tokio kosminio lygio, jog kainų adekvatumo čia negali užtikrinti net didžiulė gamintojų konkurencija ir pasirinkimo įvairovė.
Tas tragikomiškas vartotojų visuomenės paradoksas, kad vartotojui kainuoja net laisvas jo laikas, kai žmogus, siekiantis sutaupyti laiką, moka papildomai – išperkamosios nuomos būdu įsigyta skalbimo mašina padeda taupyti namų šeimininkės laiką, užbranginti pusfabrikačiai mažiau gaišti virtuvėje, brangesnis transportas padeda greičiau nuvykti iš taško A į tašką B. Tačiau ką tik aptarta žaislų kainų spiralė, kaip atrodo, paliečia dar labiau tragišką laisvo laiko vartotojų visuomenėje pusę, kai žmogus papildomai užmoka būtent už laisvalaikio deficitą.
Kas nežino K.Marxo žodžių, kad neva laisvas laikas yra žmogaus turiningumo matas? Kaip atrodo, prieštaringasis K,Marxas viską išplepa apie laiko paslaptį šventai įtikėjęs, kad neva darbas yra susvetimėjęs laikas, kai savo ruožtu laisvalaikiu žmogus tarsi jau tampa pats savo nuosavybe, yra atiduodamas į savo rankas.
Gražiai išvyniota, daug žadanti laisvo laiko samprata, ar ne, bet šįkart nustebina neįtikėtinas K.Marxo naivumas. Iš tiesų laisvo laiko neįmanoma atskirti nuo esamos gamybos, juolab vartojimo sistemos tarsi tai būtų izoliuota palaimos sala kasdieniniame darbo pasaulio okeane, kur, be visa ko kito, nesikandžioja kainos.
Tokios iliuzijos nepagrįstumą ypač akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad šiandien išsivysčiusioje vartotojų visuomenėje, kai išlaidų skirtumas, tenkinant pirmo būtinumo išgyvenimo poreikius, yra suvienodėjęs tarp skirtingų socialinių grupių, socialinė diferenciacija labiausiai išryškėja kaip tik per skirtingų socialinių grupių išlaidų laisvalaikiui ir pramogoms skirtumus.
Bedarbio būsena arba, kitas pavyzdys, studento dykinėjimas iki sesijos, vadinamasis studentavimo fenomenas nėra laisvas laikas, nes toks neužimtumas galop apkarsta, o studentui tampa dar ir nepakeliama našta, atėjus atsiskaitymo laikui.
Tačiau mes visi laukiame Kalėtų senelio, atskubančio per lietų besaikio vartotojiškumo sukelto globalinio atšilimo takeliu.
Kita vertus, nežiūrint visų totalinio atšilimo fazių, visais laikais išlieka užšalusios galvos žmogaus tipažas su sulėtinto laiko samprata. Kaip atrodo, šiandien tokie sniego žmonės visų pirma reiškiasi neigdami patį planetinio masto šiltnamio efekto faktą ir, kaip taisyklė, ypač drastiškai kovodami prieš progresinių mokesčių įvedimo bet kokias užmačias.
Kalbėjome, kad ir laisvas laikas dabar kainuoja, tačiau kitaip nei pinigų gamybos atveju niekas dar neišrado laiko spausdinimo mašinos, todėl suaugusiam žmogui privalu būtų suprasti, kad svarbiausi dalykai sprendžiasi čia ir dabar, neturint teisės nukelti aktualijų į kažkokią neapibrėžta nežinią, į vakar ar rytoj.
Tokia neatidėliotina būtinybe, vėl iškilusia į dienotvarkę, šiandien yra progresinių mokesčių įvedimo užduotis. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne tokia jau didelė bėda, kad, tarkime, politikai iškelia į dienotvarkę seniai pribrendusius ar net perbrendusius klausimus, vedami savo politinio egoizmo, siekdami didesnio populiarumo, daug blogiau, kai politinio egoizmo ar dar kitaip suprasto savanaudiškumo pagrindu priimami visuomenę žlugdantys įstatymai ir blokuojamos gerosios iniciatyvos.
Nėra jokių ekonominių, moralinių, teisinių ar dar kitaip įvardintų argumentų ginčijant progresinių mokesčių tikslingumą ir svarbą čia ir dabar, nes susiklosčiusioje situacijoje tokios progresinių mokesčių idėjos išsižadėjimas yra lygus atsisakymui lygiuotis į labiausiai civilizuotų tautų pavyzdį, dar daugiau, – gali būti prilygintas atsisakymui būti tauta.
Taigi progresinių mokesčių nauda yra neišmatuojama, nes jau simbolinė apsisprendimo dėl progresinių mokesčių vertė toli pranoksta vienaip ar kitaip paskaičiuojamą naudą.
Laisvosios rinkos visuomenė teikia didesnes galimybes, yra svarbiausioji prerogatyva verslininkystės lyderiams, ekspertams, vedantiesiems politikams arba, kaip dabar sakoma, įtakingiausiems žmonėms, taigi jų suinteresuotumas išsaugoti tokio tipo visuomeninį santykį turėtų būti didesnis nei, tarkime, tos visuomenės paskutiniojo bėdžiaus, – pirmieji, savaime suprantama, būdami sveiko proto, yra pasirengę investuoti progresuojančia tvarka pagal pajamas daugiau į tokios visuomenės gyvybingumo palaikymą nei socialinės skalės apatinių padalų gyventojai, skiriantys mokesčiams mažesnę pajamų proporcijos dalį.
Viso mano laisvo laiko neužteks suprasti to paradokso, kad tu manai, jog už paties privilegijas, drauge išlaikant kariuomenę, policiją, švietimą ir t. t., daugiausiai turėtų susimesti vargetos.
Taigi tuos elito atstovus, kurie ginčija progresinių mokesčių tikslingumą leiskite pavadinti užstrigusiais laike žmonėmis, bet vis tik ne ta prasme, kad neva anie mąsto kategorijomis, būdingomis laikmečiui „iki atšilimo“, bet labiau ta išskirtine prasme – kaip pinigus fetišizuojančius veikėjus S.Freudas vadino nesugebėjusiais išaugti iš ankstyvosios kūdikystės stadijos, kai žavingasis infantilas visų pirma domisi savo išmatomis, klinikos žmonėmis. Psichoanalizės požiūriu, auksas – tai ekskrementų simbolis, ne kitaip.
Simboliškas, oi simboliškas yra tas sąmyšis, kilęs pagąsdinus progresiniais mokesčiais!
