Pirmąkart tokia akcija Kaune buvo surengta 2002 metais ir ji vyko fakulteto teritorijoje, o vėliau išsiplėtė į Kauno centrą.
Šiemet ugnelės išdėliotos kiek kitokiu keliu dėl Laisvės alėjos atnaujinimo darbų. „Sielų upė“ prasidėjo Kauno senamiestyje, Vilniaus gatvėje ir baigėsi Vienybės aikštėje.
Rengdami šią akciją studentai tikino norintys priminti senąsias Vėlinių tradicijas ir pagerbti į amžinybę išėjusius žmones.
„Mirtis tai ne pabaiga, tai tik slenkstis... Siela nenustoja plazdėti, tik drugelio sparnais pakyla į kitą, amžiną Tėvynę. Todėl mes būdami čia, žemėje, turime padėti sielos sparnams spindėti ryškiausiomis spalvomis, prisimindami ir pagerbdami jas“ – kalbėjo viena iš „Sielų upė 2015“ iniciatorių Paulina
.Nežinodami, ką atneš šis vakaras, kuriame ilgalaikius planus, o žmogaus būties kelionė sustoja akimirksniu, iš visų planų lieka tik neištarti „myliu, atleisk, atsiprašau“. Išėjus žmogui, lieka tuštuma ir sielvarto kančios. Deja, bet mirtis nežiūri nei amžiaus, nei jausmų, į amžinybę išsiveda pačius brangiausius mums iš visų. Tuštumą, nors vienai akimirkai galime užpildyti kartu „Sielų upėje“, juk „kartu mes viskas, niekas po vieną“.“Sielų upėje“ prie kiekvienos uždegtos žvakelės nusileidžia angelas, laikydamas vėlę ant rankų, tegul žvakelės šviesa sušildo juos.
Tyliai kaip žvakės užgęsta žmonės, o žvakės sielvartu laša... Įsilieti į „Sielų upę“ kviečiamas kiekvienas. Kviečiame prisiminti išėjusius Anapilin, nubraukti ašarą nuo skruosto už tuos, kurie išėjo per anksti, už tuos, kurie nesikels jau niekados, apkabinti artimą, džiaugtis buvimu kartu ir uždegti liepsnelę už tą, kurio gyvųjų tarpe jau niekas nebeprisimena. Neatidėliok, stokis ir eik, niekada nežinai, kada tavoji siela išplauks į „Sielų upę“.
