Nežinia, ar internautų platinamą posakį matė Vilniaus dailės akademijos
Kauno fakulteto (VDA KF) priekabiavimo dėl lyties istorijos dalyvės,
tačiau moterys savo kailiu įsitikino jo teisingumu. Po to, kai Lygių
galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT) apskundė profesorių, tapybos
studijų programos vadovą Praną Griušį, viena iš dėstytojų neteko darbo,
kitai perpus sumažintas darbo krūvis.
Žinomas tapytojas P.Griušys kolegių nemalonės ir skundo sulaukė
po to, kai šios parodoje pamatė tapybos darbą „Jų ieško policija“.
Trijų pavaizduotų nuogų rubensiškų formų moterų akte dėstytojos
įžiūrėjo savo portretinių bruožų, o LGKT nustatė, kad P.Griušys
priekabiavo prie lyties ir pasiūlė taikyti tapytojui atsakomybę dėl
netinkamo elgesio.
VDA KF vadovai, o ir pats menininkas rado ir ras dešimtis pateisinamų
priežasčių, kodėl skandalo įpūtėjos liko be darbo – ir studentų
sumažėjo, ir moterų dėstomos programos tapo mažiau reikalingos, o ir
apskritai terminuotą sutartį nebūtina pratęsti. Ir jie bus visiškai
teisūs, nes darbdavys visada ras būdą, jei tik norės, kaip atsikratyti
neparankaus darbuotojo. Tik, va, turi būti noras tų būdų ieškoti.
Ginčytis dėl to, ar vieno paveikslo istorija, ne tik patekusi į
viešumą, bet ir svarstyta priekabiavimo dėl lyties kontekste, nepakenkė
VDA Kauno fakultetui, vargu ar verta. Žinoma, kad garbės šiai aukštajai
mokyklai tikrai nepridėjo. O ir be priežasties skandalingo akto
autoriui nebūtų skirtas papeikimas bei plačiai diskutuojama apie kitas
jo žemiškąsias nuodėmes.
Sakysite, o kas iš mūsų nėra nuodėmingas? Tikrai. Jei nesikeikiame
viešai, tai bent mintyse paburnojame prieš savo viršininką ar artimą.
Jei nerašome skundų, tai gal tiesiog todėl, kad neturime drąsos viešai
išsakyti savo nepasitenkinimo ir tik anonimiškai išsiliejame internete
komentuodami vieną ar kitą gyvenimišką situaciją.
Štai šią savaitę Kaune vėl prisiminta dar viena aukštoji mokykla –
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).
Antradienį Kauno apylinkės teismas
atvertė rugsėjo 1-ąją vykusios „Aukštojo Moxlo“ akcijos bylą.
Aiškinamasi, ar ši meninė-socialinė akcija, kaip ją įvardija patys
iniciatoriai, buvo VDU šventės dalis, ar ne, ir kas dėl jos kaltas.
Prisiminkime: mokslo metų pradžios dieną Laisvės alėjoje studentai
pastatė simbolinį laimės ratą. Jį sukant buvo siūloma sužinoti savo
ateitį – „Aukštojo Moxlo fakultete“ įsigytos profesijos perspektyvas.
Pasirinkimo galimybės nebuvo labai laimingos – tai darbas prekybos ar
paslaugų sferoje (dažniausiai didžiuliuose prekybos centruose) arba
emigracija.
Tačiau studentų ateities ratas sukosi labai trumpai – jį sustabdė
policijos pareigūnai, sužinoję, kad tokiai akcijai nėra gauta leidimo.
VDU rektorius, be to, patvirtino, kad tai nėra oficialios universiteto
šventės dalis.
Nuo to momento pradėjo suktis jau akcijos teisinio vertinimo karuselė.
Ir graudu, ir šiek tiek juokinga, tačiau istorija atsidūrė teisme, į ją
įtraukti ne tik liūdnai apie savo ateitį pašmaikštauti sumanę
studentai, doktorantai, bet net VDU rektorius. Pastarasis tapo
liudininku, kurio žodis gali būti itin svarus Temidei priimant
sprendimą.
Tačiau studentai nusiteikę ryžtingai. „Simbolinis „Auktojo Moxlo“ ratas
dar suksis“, – tikino. Išėję iš teismo salės jie patraukė į Laisvės
alėją, kur norintieji vėl turėjo galimybę pasukti tą patį laimės ratą
ir sužinoti, kokias „garantijas“ suteikia aukštojo mokslo diplomas.
Nors akciją vėl stebėjo policijos pareigūnai, o apie ją šį kartą buvo
pranešta ir savivaldybei, laisvos studentų socialinės-meninės akcijos
šį kartą užgniaužti niekas nesiryžo. Priešingai, studentai mano, kad
jiems pavyko atkreipti dėmesį į labai svarbią problemą – pats
rektorius pakvietė juos susitikti ir padiskutuoti apie rūpimus aukštojo
mokslo klausimus.
Dvi skirtingos istorijos, kurių dalyviai už laisvą mintį ir meninę
jos išraišką moka brangiai. Tačiau juk viskas mūsų gyvenime turi kainą.
Drąsus poelgis – taip pat.
„Laikinoji sostinė“
