Marija geba giedoti lietuviškai ir lenkiškai, o 70-metė Rūta – lietuviškai, tačiau mokosi ir lenkiškų giesmių. Kartais moterys gieda trise – su drauge Irena.
Marijos giedojimo stažas – net 25 metai. Rūtos – septyneri. Vilnietė visą gyvenimą dainavo vokaliniame ir etnografiniame ansambliuose, garsėjo geru balsu, bet giedotoja tapo tik išėjusi į pensiją. Kartais Rūta gieda ir su giesmininke Stefanija Žūrauskiene.
Balsingos vilnietės sako, kad jų giedojimas yra santūrus, panašesnis į akademinį muzikavimą nei vadinamąjį kaimišką senovinį giedojimą.
„Kaimuose, ypač lenkiškuose, senos močiutės iki šiol giesmes atlieka kaip prieškariu – drebančiais balsais rėkte rėkia, o ne gieda. Ten populiarios ir vadinamosios giesmės pagal žinomas dainas, tik žodžiai kiti, savamokslių sugalvoti“, – įsiterpia Marija.
Abi giedotojos turi verslo liudijimus ir viską daro legaliai.
„Giedotojoms konkurencija didelė. Kartais matome, kaip senos močiutės ateina prie šarvojimo salių ir siūlo savo paslaugas už pusę kainos, nes nemoka mokesčių“, – paaiškino Marija.
Bažnyčios chorų dalyvė – populiari
Marija anksčiau giedojo net dviejų bažnyčių choruose – Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje Gerosios Vilties gatvėje ir Katedros chore Vilniuje. Ji yra ne kartą giedojusi ir Šv.Jonų bažnyčioje.
Kai kviečia už Vilniaus ribų, pavyzdžiui, į Semeliškes, Marija ne tik gieda, bet ir skaito Šventojo Rašto ištraukas.
„Pasitaiko ir anekdotų. Per laidotuves giedu, o vyrai ima sakyti komplimentus. Būna, kad koks nors žmogus užsisako giedoti savo būsimose laidotuvėse. Tada oriai sakau, kad sutinku, ir liepiu duoti avansą.
Dar prašau pasakyti, kurią dieną užsakovas ketina mirti, kad žinočiau iš anksto ir būčiau tą dieną laisva. Taip pat liepiu paskambinti į Dievo buhalteriją ir paklausti, ar tą dieną pati dar būsiu gyva“, – juokauja giedotoja.
Per laidotuvių ceremoniją neretai nutinka ir komiškų nesusipratimų.
„Sykį dvi mirusio vyro buvusios žmonos šalia karsto ėmė ginčytis, ar tinkamoje kapinių vietoje velionis laidojamas ir kurios sprendimas yra svarbesnis“, – atsiminė Marija.
Negiedotų prie vaiko karsto
Atėjusios giedoti į šarvojimo salę moterys pirmiausia pasako trumpą įžanginę kalbą, tada pagieda tris giesmes ir paskaito po neilgą rožinio ištrauką iš maldyno.
„Šiuolaikiniai žmonės yra nekantrūs, nemoka susikaupti ir ilgo bei monotoniško rožinio skaitymo jau nebeištvertų. Jeigu kas užsiprašo viso rožinio, paaiškiname, kas tai yra, ir ne vienas persigalvoja“, – pastebėjo Rūta.
Moterys sako, kad giedant kaime žmonės atidžiai klausosi giesmių ir niekada nepakyla iš vietos, kol giesmė nebaigta. Kaimiečiai paprastai prašo giedoti kuo ilgiau, o miestiečiai – kuo trumpiau.
Rūtai iš pradžių būdavo sunku susikaupti giedant, nes akyse stovėdavo mirusysis ir kenčiantys giminės. Vėliau giedotoja įprato, bet iki šiol nesutinka giedoti, kai laidojamas mažas vaikas.
Padarė įspūdį dzūkiška rauda
Natūraliausiu senoviniu giedojimu moterys laiko dzūkišką raudą. Dzūkės gieda vardydamos mirusiojo darbus, dejuoja, kaip gyvens be velionio, pasakoja jo gyvenimo istoriją.
„Kai mirė mano pačios vyras, nepajutau, kaip ėmiau elgtis kaip senosios dzūkės: progiesmiu pati savęs garsiai klausiau, kaip dabar reikės gyventi“, – prisiminė Rūta.
Marijai milžinišką įspūdį yra padariusi senos močiutės dzūkės rauda prie jauno anūko karsto. Močiutė giedodama išpasakojo visą anūko biografiją, o giesmę baigė sakydama: „Vaikeli mieliausias, tokios puošnios turėjo būti tavo vestuvės, o dabar tave, mūsų angelėlį, glostau karste ir raudu.“
