Lapkričio mėnesį V.Balsys pakvies į savo sukurto vaidybinio filmo „Ataraxia“ premjerą. Graikiškai šis žodis reiškia „Ramumas“.
Ar pats režisierius, gyvendamas ir kurdamas Kaune, jaučiasi ramus dėl to, kas mieste vyksta ir kaip formuojamas jo įvaizdis, bei kas labiausiai jam kelia nerimą?
V.Balsys įsitikinęs, kad Kaunas turi ne tik „auksinį“ tualetą ir duobėtų gatvių, nors kažkodėl būtent šie objektai yra virtę Kauno įvaizdį apibūdinančiais stereotipais.
Kauno patriotas pasigenda kompleksinio valdžios mąstymo, kaip tvarkyti gražiausias miesto vietas, ir mano, kad įvykusios kultūros įstaigų reformos gali neigiamai atsiliepti miestui.
Dar kritiškiau V.Balsys vertina politikų netoliaregiškumą. Viešai padarę kokį nors neapgalvotą veiksmą, jie ilgiems metams prilipdo Kaunui pašaipią etiketę.
– Esate Kauno patriotas. Naujausio jūsų filmo veiksmas taip pat vyks Kaune. Apie kauniečius ir Kauną sklando ne pačių maloniausių, o kartais ir jau pasenusių stereotipų. Kaip, jūsų nuomone, galima pagerinti Kauno įvaizdį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė režisieriaus V.Balsio.
– Kaunas yra mano gimtasis miestas. Man čia patinka gyventi ir aš tuo didžiuojuosi.
Pirmiausia Kauno įvaizdis man siejasi su Nemuno ir Neries santaka. Tai tarsi širdis, su kuria susisiekia jau visos kitos miesto arterijos.
Norint pažinti tikrąjį miesto veidą jį reikia „apžiūrinėti“ kojomis. Todėl kai atvyksta svečiai, juos vedžioju po Aleksoto, Žaliakalnio gatveles. Nuo šių mikrorajonų kalvų atsiveria įspūdingi miesto centro ir senamiesčio vaizdai.
Tada atvykėliai nustemba, kad Kaunas turi ne tik vadinamąjį auksinį tualetą ir duobių. Tokius stereotipus aš vadinu kalbos šiukšlėmis. Manau, kad jas vartoja netikri kauniečiai.
Pastebiu, kad taip kalba ir miestą vertina į sostinę išvykę kauniečiai. Ko gero, juos kankina provincialumo kompleksas, matyt, gėdijasi, kad gimė Kaune.
Džiaugiuosi, kad duobėtos Kauno gatvės netrukus taip pat taps tik stereotipu Kaune nesilankantiems žmonėms. Vis dėlto pasigendu kompleksinio miesto valdžios požiūrio, kaip miestą tvarkyti.
Pavyzdžiui, puiku, kad atnaujinama Laisvės alėja. Tačiau kas iš to, jei joje ir toliau stovės apleisti namai, liks baisia piktžaizde tapusi vieta su nugriautu „Merkurijumi“.
Kita piktžaizdė plyti senamiestyje. Tai buvusio fabriko „Lituanica“ pastatas ir jo prieigos. Ten tik švenčių metu kažkas sugeba pastatyti kiaulės balsais žviegiančias karuseles. Jas nukėlus puiki erdvė metų metais merdi.
Miesto vadovai kuo skubiau turi galvoti, kaip kompleksiškai tvarkyti vienas ar kitas teritorijas. Tada bus galima pergalingai sakyti, kad atsikratėme dar vieno stereotipo – kad Kaunas yra pastatų vaiduoklių ir merdintis miestas.
– Miesto įvaizdį formuoja ir patys žmonės, ypač kultūros atstovai bei švenčių rengėjai. Kaip vertinate kultūrinį Kauno gyvenimą ir pastarųjų kelerių metų kultūros įstaigų reformas?
– Teatrų ir kitų kultūros įstaigų jungimus, jų vadovų skyrimus vertinu kaip neatsakingą eksperimentą. Susidarė įspūdis, kad reforma buvo vykdoma nežinant, kas iš jos išeis, kaip tai paveiks žmones, jų kūrybą ir atsilieps gyventojams bei visam miestui.
Ypač blogai, kai teatrams pradeda vadovauti ne režisieriai, o direktoriais tapę aktoriai. Tai tas pats, jei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę pradėtų treniruoti ne Jonas Kazlauskas, o koks samdytas direktorius. Argi jis žinotų, kaip treniruoti sportininkus, kaip jie turi žaisti?
Tas pats ir su kitomis kultūros organizacijomis. Tokie sprendimai, kai kultūros įstaigoms vadovauja savo pavaldinių amato neišmanantys žmonės, yra pavojingi. Patys kultūros įstaigų darbuotojai gyvena tarsi baimės atmosferoje. Jei reformos jų asmeniškai neliečia, geriau patyli, nesiskundžia, neviešina problemų.
Prieš ryždamiesi tokioms reformoms už jas atsakingi asmenys turėjo galvoti apie padarinius. O juos pamatysime netrukus. Manau, kad jau dabar, pavyzdžiui, daugelio teatrų spektaklių lygis per žemas.
Prastėjantis kultūrinis gyvenimas prastai atsiliepia visam miestui. Apie tai reikėtų galvoti ir ateityje griebiantis kokių nors reformų.
Miesto įvaizdis priklauso ir nuo čia vykstančių švenčių. Laisvės alėjoje dažnai rengiamos mugės. Tačiau jose daugiausia gali pamatyti tik kabančias dešras. Pauostyti gal ir malonu, bet pasigendu išradingumo.
Susidaro įspūdis, kad jas organizuojantys žmonės parduoda prekybininkams vietas, pasiima pinigus ir tuo patenkinti. Apie miesto įvaizdį negalvojama.
– Gal tokiu atveju Kaunui reikėtų profesionalių specialistų patarimų, kaip formuoti miesto įvaizdį?
– Manau, kad taip. Tai rodo net pačių politikų elgesys.
Kažkada buvęs miesto meras Vytautas Šustauskas viešai kepė jautį ir juo maitino vargetas. Tai buvo jau prieš daug metų. Tačiau toks poelgis įstrigo visai Lietuvai, ir kauniečiai iki šiol dėl tokio mero ir jo veiksmų yra pajuokiami.
Prieš kurį laiką, atėjus Trijų Karalių šventei, trimis išminčiais persirengę po Laisvės alėją žingsniavo trys politikai. Jie atrodė tarsi klounai. Geriau būtų surengę šventę vaikams, įdomiai, žaismingai įpynę religinius motyvus. Bet ne, geriau persirengs patys ir pasireklamuos.
Neatsirado to režisieriaus, kuris pasakytų, kad daroma nesąmonė, kad kauniečiai vėl gali tapti pajuokos objektais visoje šalyje. Ir tai ne vieninteliai pavyzdžiai.
