Maskva minėjo rudens šventę. Kaip teigė Rusijos sostinės gyventojai tai yra tradicinė šventė, kurios metu veikia rudens mugės, palydimos folklorinių kolektyvų koncertų. Panašių švenčių yra ir pas mus. Bet Maskvoje šiais metais šventė pasipildė ir naujais akcentais: milžiniškomis vaizdo instaliacijomis ant pastatų sienų. Vienoje jų, ant Didžiojo teatro sienos, skambėjo operos ir baleto spektaklių muzika. Tik kažkodėl retkarčiais šiuos vaizdus pertraukė į skeveldras pavirstančios Didžiojo teatro kolonos.
Kitoje įspūdingoje instaliacijoje rodyta Rusijos armijos karinė galia: prašvilpiantys kariniai lėktuvai, riedantys tankai, lekiančios raketos, kas iššaukė nemaža emocijų iš susirinkusiųjų pusės: šūksnių, plojimų, skandavimų: mes Rusija, mes jėga ir pan.
Kodėl į šipulius sudūžta netikėtai Didysis teatras organizatoriai, instaliacijos, kurią rėmė Rusijos valstybinė kompanijos, taip ir nepaaiškino. Tai paliko spręsti patiems žmonėms. Ir kai kurie greitai suprato, kas čia yra kaltas. „Och, tie amerikiečiai“, piktai sumurmėjo šalia stovėjusi pagyvenusių žmonių pora. „O ką amerikiečiai?“, paklausiau jų.
„Ne tik jie, bet ir marionetė Europa, kurią jie tampo, kaip lėlę“, tęsė šalia stovėję vaizdinės instaliacijos žiūrovai. „ O ką Europa?“ paklausiau šių dviejų maskviečių. „Jūs svetimšalis?“ , matyt, pajutę mano baltišką akcentą rusų kalboje nepatikliai paklausė šeimos galva.
O žmona ėmė raginti savo vyrą nutilti, nekalbėti, nes dar bus kokių nemalonumų. Bet vyras pasirodė ne iš kelmo spirtas ir išrėžė: „nieko šventa Jums nėra. Taip Jūs galite ne tik Didįjį teatrą, bet ir visą Rusiją sunaikinti“. Tapo aišku, kad bent jau šios poros atžvilgiu instaliacija pasiekė tikslą.
Vėliau, kiek teko bendrauti su eiliniais Rusijos žmonėmis Maskvos gatvėse pajutau nerimą jų kalbose dėl galimo karo. Ne vienas teigė, kad Rusiją ruošiasi sunaikinti Vakarai, todėl šalis turi toliau ginkluotis ir saugotis.
Kai paklausdavau iš kur jie žino, kad Vakarai ruošiasi Rusiją ir jos žmones sunaikinti, jie piktai atrėždavo: ką Jūs televizoriaus nežiūrite? Juk tai yra ir taip visiems aišku. Pastebėjęs, kad, ar jiems neatrodo, kad viskas yra būtent priešingai: tai Vakarų pasaulis būgštauja dėl vis labiau agresyvesnės Rusijos politikos, gaudavau atsakymą, kad Rusija yra taiki šalis.
Jie tvirtina, kad Rusija patyrė tiek daug aukų Antrajame Pasauliniame kare, kuris ten vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu ir, kad niekada karo nenorės. Kai kurie primena taip pat garsią dainą: „Ar nori rusai karo“.
Bet pakanka įeiti į Youtube, pavyzdžiui įvesti žodžius, kaip ruskije idut (rusai eina) ir gausime pluoštą video siužetų su tokiu militaristiniu užkratu, palydimu žinomų Rusijoje autorių ir dainų atlikėjų kūrinių muzika, kad net nejauku darosi. Visuose juose valstybės galia yra suvokiama tik, kaip karinė galia, kuri yra nukreipta prieš kažkokį menamą priešą ir teigiama: rusai ateis.
Ši militaristinė nuotaika, kuri vis plačiau skleidžiama Rusijoje, neatsirado iš nieko. Tai yra valstybės politika per valdžios kontroliuojamas masines informacijos priemones. Bet dabar ši karinės galios mitologizavimo politika duoda ir visai priešingų vaisių pačioje Rusijoje. Net ir žinodami, kad šalis vis daugiau pinigų skiria moderniai karinei ginkluotei sukurti, armijai Rusijos žmonės jaučiasi daug nesaugesni, nei anksčiau.
Karinės galios mitologizavimas Rusijoje turi dvi pagrindines šaknis. Viena vertus, jis kilo po to, kai Rusija pralaimėjo pirmąjį karą Čečėnijoje, nes armija buvo visiškai demoralizuota, korumpuota, prastai apginkluota, vadovaujama nekompetentingų generolų.
Ruošiantis Rusijai antrajam karui Čečėnijoje, kaip valdžios vairą šalyje perėmė į savo rankas V.Putinas, jis iškarto pasistengė pakelti armijos prestižą, skirdamas jai ne tik daugiau finansavimo ir geresnės ginkluotės, bet ir nurodydamas Rusijos kino kūrėjams, televizijos režisieriams sukurti begalę įvairių filmų, kur būtų parodyta Rusijos karių narsa, atsidavimas, ypač kovoje su teroristais iš Kaukazo. Žinoma, neužmiršta toliau ir karių herojizmo tema Antrajame pasauliniame kare.
Filmų apie specialių pajėgų karius, tokius savotiškus Rembo, netrūksta ir JAV bei kitų Vakarų šalių kūryboje, bet Rusijoje visa tai palydėjo ir tai, ko Vakaruose nerasime: karinės uniformos ir ginklo kultas. Dar iki karo su Gruzija 2008 m., kai aukščiausioji Rusijos valdžia galutinai apsisprendė modernizuoti šalies armiją, Rusijos viešojoje erdvėje vis labiau buvo imti skatinti ir įvairių atlikėjų pasirodymai karinėmis uniformomis.
Karines dainas ėmė dainuoti ir jaunimo pamėgtos muzikinės grupės, pavyzdžiui, grandioziniuose koncertuose Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus sienų. Vis labiau patriotiška tapo ir į įvairius renginius net jauniems žmonėms ateiti apsirėdžius karine uniforma. Panašios nuotraukos keliauja ir į socialinius puslapius.
Rudens šventės dienomis Maskvoje pati svarbiausia scena Raudonosios aikštės prieigose buvo atiduota kazokų pasirodymui. Kazokų chorai, dainų ansambliai yra sudėtinė Rusijos folkloro dalis, bet šį kartą buvo ir vienas naujas papildomas elementas. Aikštėje vaikščiojo daug vaikinų bei merginų karinėmis uniformomis.
Ant jų rankovės buvo užrašas: kazokų universitetas. Pasirodo, Rusijoje pastaruoju metu, kaip grybai po lietaus dygsta aukštosios mokyklos, kurios ruošia kazokus. Į mokymo programą įeina ir karinis pasirengimas, kuriuo didžiuojasi net merginos. Tiek vaikinai, tiek merginos neslėpė, kad ir jų universitetų auklėtiniai buvo išvykę kovoti už „rusiškojo pasaulio“ idėjas į Donbasą patys ar administracijos paprašyti.
Rusijos inicijuotos ir remiamos karinės operacijos Ukrainoje buvo kartu ir proga parodyti savo galią. Dabar tai persikėlė į Siriją. Tačiau yra viena didelė problema: demokratiniame pasaulyje valstybės galia yra suvokiama visų pirma per ekonomiką, aukštą žmonių pragyvenimo lygį ir tik po to visa tai yra papildoma karine galia.
Nepaisant kai kurių Rusijos valdžios ekonomikos pasiekimų V.Putino valdymo metais, pakilus pasaulyje naftos kainoms, ši šalis dar jokiu būdu negalėjo vadintis ekonomine galybe. Aišku, kažin, ar reikėjo ją vadinti ekonominiu nykštuku, kas iššaukė daug nepasitenkinimo Rusijos žmonių tarpe.
Bet dabar, kai naftos kainos nukrito ir Rusija susidūrė su vis labiau kertančiomis ekonominėmis sankcijomis, kurių naštą nori bet kuriuo keliu palengvinti, vieninteliu galimu Rusijos galios rodikliu, lieka karinė jėga ir branduolinis ginklas, kuriuo vis dažniau šiuos šalies lyderiai grasina.
Štai, kodėl vis labiau viešojoje Rusijos erdvėje įsigalioja militaristinės dvasios kultas. Klausimas tik, ar suvokia šios šalies vadovai, jog, pasėjus šią dvasią savo žmonių širdyse, vėliau jos daigus gali būti sunku ir sukontroliuoti.
Įtikinus, kad Vakarai nori karo, sunaikinti ne tik Didįjį teatrą, bet ir visą Rusiją, jie augina priešo sindromą savo žmonių protuose. Prieš karo ir militarizmo propagandą normaliam žmogui, juo labiau eiliniam Rusijos piliečiui, tikinčiam viskuo ką sako televizorius, gali būti labai sunku susilaikyti. Todėl tegu nesistebi šios šalies politikai ir karinių ansamblių vadovai, jeigu atsiranda šalių, kurios nori tą militarizmo dvasios plėtrą bent į savo šalį stabdyti.
Aišku, šie bandymai yra panašūs į kovą su vėjo malūnais, nes dabar militarizmo dvasia ir jos nauja forma: „Krym naš“ ( Krymas mūsų) yra taip užkrėstas ir tos šalies pop muzikos pasaulis, kad bet kuriuo jų koncerto metu galime sulaukti ir mojavimo Georgijaus juostele, tapusia šiomis dienomis agresyvios Rusijos politikos simboliu, ir šūkių, kurie mums yra nepriimtini. Bet visų gastrolių neuždrausi. Galima atsisakyti tik labiausiai militarizmo dvasią propaguojančių kolektyvų viešnagės. Daug svarbesnis yra kitas klausimas: ar Rusijoje žmonės supras, kur gali nuvesti ta militarizmo dvasia.
Karo temos herojizavimo reikėtų vengti ir mums, Lietuvoje. O neretai kai kurių mūsų politikų kalbose praslysta gaidos: mes drąsus ir stiprūs, nieko nebijome. Nuolatinio gąsdinimo karu, rusų tautos, kaip priešo, keistuolių, nevykėlių rodymo netrūksta ir mūsų masinės informacijos priemonėse. Nors kiekvienoje tautoje yra įvairių žmonių.
Tik užkrėsti militarizmo dvasia jie supanašėja. Bet pačiame kare, kaip byloja ir tie, kas tai pajuto savo kailiu Ukrainoje, nesvarbu ar kariai, ar civiliai gyventojai, netikėtai atsidūrę karo zonoje, nieko herojiška nėra. Karas tik naikina ir luošina žmones. Aišku, rūpintis savo valstybės saugumu reikia, bet tai galima daryti ir be skambios retorikos.
