Už alaus butelį parduotuvėje mokame daugiau tam, kad jį grąžintume ir stiklas būtų dar kartą panaudotas. Tačiau importuojamų žvakių, išlietų stiklo inde, apskaita niekas nesidomi: jos nelaikomos stiklo pakuote.
Stiklas yra tik vienas iš nevaldomos taršos kapinėse objektų. Ten glėbiais nešamos plastikinės žvakės, plastikiniai vazonai ir ryškios gėlės, skarda ir begalė kitų medžiagų, iš kurių gaminamos kapinių „puošmenos“. Sintetikos ypač daug Rytų Lietuvos kapinėse.
Šiukšlės kapinėse beveik nerūšiuojamos, todėl į sąvartynus iškeliauja organinių ir nebiodegraduojančių medžiagų mišinys.
Jokia institucija nereguliuoja ir nesirūpina, kiek ir kokių medžiagų Lietuvoje palaidojama kasmet kartu su 35-40 tūkstančių numirėlių. Niekam nerūpi, kad į žemę užkasami lakuoti karstai, daugybė sintetikos, gumos ir kitokio nebiodegraduojančio šlamšto.
Jungtinėse Valstijose suskaičiuota, kad kasmet kartu su 2,5 mln. mirusiųjų į žemę užkasama 30 milijonų tonų kietmedžio karstams, 104000 tonų konstrukcinių medžiagų, 2700 tonų vario ir bronzos, 3,5 milijonų litrų balzamavimo skysčių. Pastarieji, gaminami formaldehido pagrindu, yra ypač pavojingi sveikatai, nes ilgainiui patenka į gruntinius vandenis.
Ir šiemet kapinėse liks tonos vašku aplipusio stiklo. Ar tikrai būtina padėklus su kapinių „puošmenomis“, kurie jau antra savaitė puikuojasi prekybos centruose, perkelti į kapines ir jas užteršti? Ar toks veiksmas padidins meilę ir pagarbą iškeliavusiesiems?
Asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“, besirūpinanti kapinių tvarkymo kultūra, kviečia Lietuvos gyventojus dalyvauti akcijoje „Viena žvakė“: nunešti ant artimųjų kapo vienintelę vaškinę žvakę ir natūralią gėlę.
Pagarba išėjusiems netaps mažesnė.
