2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ES Teisingumo Teismą ir paprašė išaiškinti, ar ES direktyvų nuostatos, reglamentuojančios indėlininkų ir investuotojų draudimą, yra tinkamai perkeltos į Lietuvos teisės aktus, nes pagal mūsų „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą“ indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams draudimo apsauga netaikoma.
LAT domėjosi, ar išimtis netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), gali būti taikoma, tik jeigu tie popieriai galėtų būti perleidžiami antrinėje finansų rinkoje?
ESTT patikino, kad ES valstybės narės, remdamosios direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir direktyva 2009/14/EB, iš tiesų gali nustatyti išimtį – netaikyti numatytos garantijos indėlių sertifikatams, jeigu jie yra pripažinti perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais, bet tai turi nustatyti Lietuvos teismas.
Nors tokio teismo dar nebuvo, bet Lietuvos banko(!), taip pat paties „Snoro“ užtikrinimu, „Snoro“ platinti indėlio sertifikatai nėra perleidžiamieji vertybiniai popieriai, nes neturėjo galimybių cirkuliuoti kapitalo rinkoje. Tokia nuostata užfiksuota ir Finansinių priemonių rinkų įstatyme. Taigi, atrodo, teks pripažinti, kad „Snoro“ indėlio sertifikatai yra draudžiami indėlių draudimu.
Kitas LAT klausimas: ar inkorporavus Europos direktyvas 94/19 ir 97/9 į vieną nacionalinį teisės aktą, jos turi būti suprantamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos sistema, kitaip tariant, indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojai turi būtinai būti apsaugoti pagal vieną ar kitą iš šių dviejų direktyvų?
ESTT atsakė, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasinaudojo direktyvoje 94/19 numatyta galimybe netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos, bet ši išimtis negali lemti ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos netaikymo šiems reikalavimams.
Čia verta priminti, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta bendra garantijų sistemos išimtis visiems skolos vertybiniams popieriams – indėlių sertifikatams ir obligacijoms, ir nenumatyta alternatyvių apsaugos nuostatų. Dėl tokios bendrai taikomos išimties liko neapsaugoti minimų vertybinių popierių turėtojai, tūkstančiai Lietuvos žmonių.
LAT dar paklausė, ar Direktyva 97/9 draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, turimas minty Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, kuriame galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios? ESTT atsakė, kad draudžia ir pabrėžė, kad Lietuvos teismai privalo netaikyti tokios nuostatos.
Kaip tik tokia neeuropinė nuostata: „Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios“ vis dar yra Lietuvos „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo“ 9 straipsnyje.
Tokiu būdu Europa imperatyviai pabrėžia, kad įsipareigojimų investuotojams išmokos (iki 22000 EUR) turi būti mokamos nepriklausomai nuo to, ar kredito įstaiga investuotojo pinigus arba vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
Negana to, ESTT jau visai išsamiai išdėstė, kad „jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis PRIVALO NETAIKYTI tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios“.
Grįžkime į naujausių įvykių dienas. Apie spalio 6 LAT posėdį, kaip tik paskelbusį lemtingą lapkričio 17 datą, informacijos yra nedaug. „Žodinės tvarkos posėdis Teismui leido geriau įsigilinti į šalių pateiktas pozicijas, jas pasitikslinti ir išgirsti papildomą bei šiai rezonansinei bylai itin svarbią informaciją“, – taip aptakiai rašoma teismo pranešime spaudai.
Klausimėlis tik toks: ar reikėjo Lietuvos teismams ketverius metus „tempti gumą“ ir eilinį kartą pagarsėti Europoje, kaip šaliai atsilikėlei, nepritampančiai prie Europos jurisdikcijos? Tikėkimės, kad po mėnesio Lietuva, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad, pagaliau pritaps prie tos mūsų išsvajotosios Europos.
„Investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas yra svarbūs vidaus rinkos užbaigtumo ir netrikdomo funkcionavimo šioje srityje aspektai, todėl kiekvienoje valstybėje turi būti investuotojų kompensavimo sistema, garantuojanti suderintą apsaugos minimumą, bent jau smulkiesiems investuotojams“, – rašoma vienoje iš Europos direktyvų. Lietuva privalėjo jos laikytis ir be Europos teismo.
