Širdžių karaliaus ir karalienės laidotuvės vyko ano karališkojo vizito fone, žmonės prisiminė jų gyvenimus, kūrybą, priesakus. Būna mirčių, po kurių sakoma, kad baigėsi epochos puslapis, bet šįkart užvertėme visą skyrių.
Tai – metas, kai vienas po kito išeina savo srities didieji. Tokios netekties akivaizdoje kaskart sukirba: kas pakeis tuos pasitraukusius? Kur tie naujieji kūrėjai ir svajotojai? Bet nebūkime bambekliai, gyvenimas tęsiasi, mus kartais aplanko tikri karaliai, turime prezidentę ir net Valdovų rūmus, prie kurių durų labai dera raudonas kilimas.
Štai žengia ponios ir ponai tuo gražiu kilimu į karališką pokylį paties A.M.Brazausko statytose menėse. Smokingai, šilinės peteliškės, ilgos suknios ir raudonpadžiai labutinai. Viskas gerai turbūt, bet kas jūsų veidams, mielieji? Juk čia ne dar vienos laidotuvės ir ne „Sveikas, liūdesy“ premjera. Iš kur jumyse tiek vidinio nerimo, išorinio pasibodėjimo ir sunkiai tramdomo įniršio?
Keistoki tie rūmai Gedimino kalno papėdėje. Imituoja didingą praeitį, bet pastatyti iš plytų, kurios tąsyk buvo po ranka. Tų pačių, silikatinių. Užsilikusių nuo režimo, kuris sudarkė Lietuvą barako stiliaus statiniais, užteršė minties šulinius. Net ne rūmai, o simbolis valstybės, kuri pati save konstruoja iš to, ką turi.
Tiesa, senosios plytos greitai baigsis. O naujos, panašu, dar neišdegtos. Arba jau sumūrytos tolimo ir artimesnio užsienio statiniuose.
Suklestėjimas, brutalus sunaikinimas, lėtas atgimimas. Lietuva tai patyrė jau ne kartą, dabar – dar vienas istorijos vingis, bet šįkart mūsų šansai kaip niekad geri. Savaitgalį lankydamasis Oginskių dvare Rietave vėl stebėjausi tuo jų kadaise sukurtu stebuklu. Tai, ką negailestingai sumalė istorijos girnos, dabar po trupinį atkuria darbui pasišventę žmonės.
„Įnešu Tėvynės labui savąją dalį, turtą, darbą ir gyvenimą“, – šiuos žodžius M.K.Oginskis ištarė 1794 m. jis buvo reto šviesumo žmogus, tokie šiais laikais valdo tarptautines korporacijas. Anuomet tokie žmonės nuo mažens įgydavo ne tik karinį išsiauklėjimą, jie išmokdavo asistuoti damoms, šokti, groti, bendrauti prancūziškai, lotyniškai, itališkai.
Tais laikais gyvavo garbės kodeksas, o negarbę nuplaudavo krauju. Priklausymas luomui įpareigojo laikytis žodžio. Nors tai buvo niūrūs laikai, kai Abiejų tautų respubliką draskė didesnės galybės, Rietave Oginskiai sukūrė stebuklą, kurio šviesa neišblėso iki mūsų dienų.
Nuošalioje vietoje buvo sukurtas unikalus kultūros, technologijų ir mokslo naujovių židinys. Pirmoji profesionali Lietuvoje muzikos mokykla, žemės ūkio parodos, išspausdintas pirmasis L.Ivinskio kalendorius. Ar bereikia priminti, kur pirmą kartą suskambėjo telefonas praėjus vos 5 metams po jo išradimo? 1882-eji, Rietavas. Kur įsižiebė pirmoji elektros lemputė? Ten pat – 1892-aisiais. Ar dar verta minėti, kas buvo mūsų genijaus M.K.Čiurlionio mecenatai?
Ten driekėsi fantastiški sodai, švietė balti rūmai su aštuonkampiais bokštais, grojo savas orkestras, žmonės gamino savo alų ir stebėjo žvaigždes. Tai buvo fenomenas, kažkoks tų laikų Silicio slėnis. Sutapo keli veiksniai, kurių vienas svarbiausių buvo baudžiavos panaikinimas. Jis net 15 metų pralenkė žemės ūkio reformas kitose imperijos dalyse. Tikrojo elito suformuoti protai, kūrybinga aplinka, parama švietimui ir inovacijoms. Schema tarsi labai paprasta, bet tuo pačiu kai kam neįkandama net ir praėjus keliems šimtmečiams.
Tuos rūmus dabar pamatysite tik senose nuotraukose. Nelikus šeimininkų ištampė aplinkinių kaimų elito atstovai. Iš tų pačių plytų sumūrijo tvartus ir sandėliukus. Viską pribaigė sovietai, nuniokoję parką ir prikaišioję klaikių dėžučių iš silikatinių plytų.
Iš panašių plytų buvo sumūrytas ir naujo režimo elitas – tamsus, iš darbininkų ir valstiečių. Bergždžias, bet lojalus. Jis pakeitė tuos 70 tūkst. kūrybingiausio sluoksnio atstovų: mokslininkų, literatų, kitų kūrėjų, pasitraukusių iš Lietuvos po Antro pasaulinio karo.
Tai – šio režimo palikimas, lemiantis, kad į valdžią čia iki šiol žiūrima kaip į malonių ir gėrybių šaltinį. Kad piliečiai nepasitiki valdžia, ir atvirkščiai.
Bet žinote, kas vyksta Rietavo dvare? Ten vienas po kito atgaivinami senieji statiniai, atgimsta parkas. Lėtai, bet ta pačia kryptimi – ir visa Lietuva. Tolyn nuo baudžiavos, nuodijančios protą ir širdį.
