Kitados siautę „vidaus ir išorės priešų“, „socialistinės tikrovės šmeižikų“, „įtakos agentų“ medžiotojai šiandien susirastų nemažai gabių kadrų tarp tų, kas ieško priešų dabar ir šaukiasi cenzūros. O tų laikų sąžinės kaliniai į „sovietinio paveldo“ kategoriją niekaip nepataiko.
Tą patį galima pasakyti ir apie materialųjį paveldą. Ne viskas, kas pastatyta anuo metu yra baisu ir gėdinga, tačiau tikrieji „sovietizmo balvonai“ kažkaip niekam neužkliūna.
Nugriauti arba „nuimti remontui“ darbininkų, valstiečių ir okupantų skulptūras nuo sostinės „Žaliojo tilto“ prireikė Rusijos agresijos Ukrainoje, politinės valios ir tam tikro cinizmo, tyčiojantis iš savo pačių nusistatytų taisyklių, užuot jas prieš tai pakeitus. Valio? Gal ir valio, bet anoks tai žygdarbis. Prie sovietų daugelis taisyklių buvo tik tam, kad dauguma iš jų šaipytųsi – matosi, kad tą įprotį taip pat paveldėjome.
Tilto skulptūros gal ir labai šventas reikalas, bet yra kitų anos epochos šleifo paminklų. Kas padarys taip, kad šalia Akropolio ir ten kasmet atvažiuojančio cirko palapinės nebūtų tikrojo sovietinio paveldo – stadiono „dolgostrojaus“ betono blokų su kyšančia armatūra?
Pagal dar sovietų pradėtą įgyvendinti projektą statybinės medžiagos į 30 000 vietų stadioną turėjo transformuotis ne vėliau, kaip 1992 metais. Pagal būtent sovietinę tradiciją visos statybos trukdavo metų metais. Ir šita būtent sovietinio paveldo dalis niekam nebado akių net ir tada, kai su anglais mūsiškiai žaidžia dalyką panašų į futbolą, erdvėje kažkuo gal ir primenančioje stadioną.
Prie Arkikatedros puikuojasi Valdovų rūmai, kuriuose Europos Sąjungai jau papirmininkauti spėjusi Lietuva priiminėja delegacijas. O už kelių šimtų metrų, kitas sovietmečio „balvonas“ – jau ir užsieniuose išgarsėjusi sostinės areštinė, perdirbta į tokią iš sovietmečiu čia buvusios „gubos“ – karinio karcerio. Beje, pastatas priklauso sostinės pilių ansambliui, bet nuo sovietų laikų turi visai ne muziejaus paskirtį.. Čia žmonės laikomi sąlygomis, kurios visiškai primena kankinimus, ką jau yra konstatavusios ir užsienio organizacijos bei teismai. Policininkai irgi dirba tokiomis sąlygomis, kurios gal ir tiktų sovietiniam „mentui“, tačiau ne Europai pirmininkaujančios šalies pareigūnui.
Bet būtent sovietinis įšalas smegenyse ir geriausios propagandinės demagogijos tradicijos neleidžia šio relikto atsisakyti. Ir argumentai, kaip iš akies traukti sovietiniai: „ką jiems, 5 žvaigždučių viešbutį pastatyti?“, „negi mes atimsim pinigus iš pensininkų ir vaikučių?“ ir t.t., ir dar kvailiau. Nereikia viešbučio, bet „jie“ – tai dar nenuteisti žmonės, o tie, kas turi progą įrodinėti nekaltumą ir neretai jį įrodo, jei nepasirašo bet ko, pasėdėję tikro paveldo objekte. Ir pabiručiai su senukais čia irgi niekuo dėti.
Tiek visokių valdovų rūmų, tiek nestatomos atominės elektrinės įmonės išlaikymas, tiek kiti grandioziniai sumanymai, jei nepataikauti taip stipriai jų autorių apetitams, leistų lėšų nesunkiai sukrapštyti. Mokyklų per tą ketvirtį nepriklausomybės amžiaus irgi pastatyta ne ką daugiau nei areštinių. Užtat prifantazuota apie gigantiškus dalykus, kaip apie kokį BAM'ą (tokį nelabai kam reikalingą sovietinį geležinkelį toli rytuose), apie kurį sovietmečio tautosaka sukūrė atskirą anekdotų seriją.
Kino teatras „Lietuva“ – vaiduoklis užkaltais langais – ne tokio pat „paveldo“ objektas? Pačiame Vilniaus centre, beje. Taip – visokiuose ten planuose kažkas lyg ir numatyta (ką jau ką, o piešti „Naujuosius Vasiukus“ mokame), bet pastatas tokioje būsenoje jau daug metų ir tai taip pat iš akies trauktas sovietmetis. Nei kino pažiūrėsi, nei kas nors gyvena – nebent žiurkės. Visiškai nesigilinant į šio „balvono“ istorijos gėdingas peripetijas – sovietinis paveldas neginčytinai. Pačia blogiausia tų žodžių prasme.
Lukiškių aikštė, kurioje niekas per ketvirtį amžiaus nepastatyta – štai jums dar vienas pavyzdys, kaip nesugebame atsikratyti sovietizmo net nuėmę prieš tai ten stovėjusią Lenino iškamšą. Lietui palijus, per raudono smėlio purvyną neįmanoma pereiti lygiai taip pat, kaip ir kokiais 1980 metais. Ir niekaip, niekas, negali to sutvarkyti? Negi paveldosaugininkai neleidžia?
Tai, kad Lietuvos musulmonai – Lietuvos piliečiai, o ne kokie pabėgėliai sirai – negali atgauti žemės sklypo, kuriame sovietai nugriovė stovėjusius jų maldos namus, irgi iš akies trauktas sovietinių demonų paveldas.
Norite daugiau būtent sovietinio, o ne sovietmečio paveldo pavyzdžių? Pakeliaukite po apleistus dvarus ir sugretinkite jų būklę su visokių valdovų rūmų ir kitų gigantiškų projektų sąmatomis. Svajonės apie komunizmą ir obelimis pražydusį Marsą, nesugebant sutvarkyti išviečių ir „planiniams remontams“ vykstant metų metais, labai panašios į kažkur ore plevenančias atomines elektrines, sapnuojamus ir prezentacijose bei paveiksliukuose tramvajus ir metro. Projektai pasirodo ir išgaruoja, o lieka realybė.
Taip pasirodė projektą apie Didžiosios sinagogos atstatymą Vilniuje ir dingo stalčiuose. O ant jos griuvėsių sovietų pastatyta mokyklėlė ir toliau gyvena laukdama kitos dingsties gauti patalpas, kur vaikai nebus suspausti, kaip silkės statinėje. Sakysite – ne paveldo iliustracija? Ir dar kokia. Gigantiški planai, apleistų griuvenų fone ir šūkiai, iečių kryžiavimas dėl to, ką čia dar nugriovus, neturint menkiausio plano, ką norima toje vietoje pastatyti.
„Tauro ragas“ – legendinė alaus mėgėjų lankymosi vieta – irgi toks pat „balvonas“ ir vaiduoklis, dėl kurio niekam akys neperšti. Nei alaus atsigersi, nei dar kam nors kokia nors nauda, apart valkatas ir žiurkes.
Aš ne prieš ir Petro Cvirkos paminklo atidavimą Grūto parkui ar pardavimą aukcione. Tik susimildami, jei neorite elgtis sovietiškai, sugalvokite prieš tai, kas ten bus vietoje jo. Geriau lai stovi kad ir mečetė ar budistų šventykla, negu koks šiukšlynas arba iš žemės kyšanti armatūra.
Kai kažkada pasiūliau tokius klausimus, kaip paminklų nukėlimai ir municipalinių kino teatrų išlaikymas spręsti vietiniais plebiscitais – kovotojai su sovietų šmėklomis užbliovė visiškai sovietinę dainelę.
Girdi, ne durnai tautai spręsti – yra tam protinga valdžia. O tai dar ims ir pasinaudos tiesiogine demokratija kokie priešai, gal net „žalieji žmogeliukai“. Taigi tikrasis „paveldas“ ne plytose ir ne armatūroje, jis neretai pačių „kovotojų“ makaulėse. Ech, kad ir jas būtų galima išvežti remontui, kaip tuos „Žaliojo tilto“ baisuoklius.
