„Kiek sulaužytų likimų, kiek benamiais paverstų žmonių – tik todėl, kad patikėjome, jog Lietuvoje esame laukiami“, – braukė ašarą Lietuvos pilietė 58 metų Irina Mataitis, prieš du dešimtmečius su dvylikamečiu sūnumi Eduardu atvykusi į tėvo gimtinę kaip pokario partizanų pagalbininko duktė.
Moteriai gresia iškeldinimas iš laikino buto – Vilniaus savivaldybė ją išbraukė iš grįžtančių tremtinių ir politinių kalinių aprūpinimo būstu sąrašo.
Be to, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) teko pakartotinai įrodinėti, kad I.Mataitis tėvas 88-erių Romualdas Mataitis išties vertas jam sutekto laisvės kovų dalyvio statuso. Mat būstus tremtiniams ir politiniams kaliniams skirstanti komisija prie Socialinės apsaugos ministerijos tuo staiga suabejojo.
Ambasada iškvietė miliciją
Mataičių šeima dabar spėlioja, kad jų bėdos dėl buto prasidėjo po to, kai R.Mataitis sukėlė skandalą Lietuvos ambasadoje Baltarusijoje.
Šį pavasarį senolis buvo nuvykęs aplankyti kitų savo vaikų, kurie gyvena Luhanske.
Ten patekęs į bombardavimą jis neteko Lietuvos piliečio paso.
Atvykęs į Minską su Ukrainos pasu jis kreipėsi į Lietuvos ambasadą.
Duktė teigė, kad norėdama padėti tėvui paprašiusi leisti jam palaukti savo eilės pastato viduje.
Mat į lazdą atsirėmęs garbaus amžiaus vyriškis sunkiai stovėjo, pylė smarkus lietus, o norinčių gauti Lietuvos vizą eilė buvo milžiniška.
Žodis po žodžio – ir karo išvargintam žmogui tramdyti ambasados darbuotojai iškvietė miliciją.
I.Mataitis svarstė: gal R.Mataitis per garsiai išsakė savo nuomonę, kad jį esą bombardavo ne rusai, o ukrainiečiai, todėl dabar Lietuva keršija šeimai?
Žvilgsnis – į Švediją
Išvarginta problemų I.Mataitis „Lietuvos rytui“ pareiškė nebenorinti būti Lietuvos piliete – šalies, kuri su ja taip pasielgė.
Nuo šiol laisvės kovų dalyvio duktė nori būti Švedijos piliete. Prasidėjus ekonominei krizei šeima buvo priversta išvykti ten uždarbiauti. Dirbo juodžiausius darbus – kaip ir Lietuvoje.
Nei Lietuva, nei Švedija nepripažino I.Mataitis energetikos specialisto diplomo.
„Bet Švedija manęs nė karto nepažemino“, – ištarė moteris.
Padėjo partizanams
Daugelis „Lietuvos rytą“ konsultavusių specialistų teigė, kad moteris būsto netenka vien dėl teisinės spragos – tiesiog įstatymas parašytas neapgalvotai. I.Mataitis yra laisvės kovotojo duktė, o būstas gali būti suteikiamas tik tremtinių ir politinių kalinių palikuoniams.
1945–1949 metais R.Mataitis partizanams tiesiogiai ir per ryšininkus perdavė automatą, kitų ginklų, šovinių, tiekė į sutartas vietas maisto, drabužių, parūpino elementų prožektoriams, detalių radijui ir rašomosioms mašinėlėms.
Partizanai lankydavosi jo sodyboje, R.Mataičio vyresnioji sesuo siuvo ir taisė partizanams rūbus.
R.Mataitis pateikė keturių liudytojų parodymus, kuriais netikėti LGGRTC nerado pagrindo. Apie šio žmogaus veiklą liudijo jo sesuo, turinti laivės kovų dalyvio teisinį statusą, taip pat dvi partizanų seserys, gyvenusios toje pačioje vietovėje, o viena liudininkė pati matė, kaip jis bendradarbiavo su partizanais.
Nubaudė už grobstymą
Bet 1949 metais R.Mataitis buvo nuteistas 12 metų kalėti už grobstymą. Po ketverių metų amnestuotas ir paleistas.
Vyras tikino, kad ši byla sufabrikuota, nes jis neišdavė partizanų, nors buvo tardomas ir mušamas.
LGGRTC atstovai patvirtino – tikrai buvo ne vienas atvejis, kai siekta partizanų pagalbininkus tokiu būdu kompromituoti.
Gauna rezistento pensiją
Vis dėlto valstybė moka pensiją R.Mataičiui už jo veiklą po karo, 1997 metais jis buvo pripažintas rezistencijos dalyviu, jam išduotas laisvės kovų dalyvio pažymėjimas. Tuometė LGGRTC vadovė Dalia Kuodytė savo rašte jį įvardijo kaip Lietuvos partizanų rėmėją – ryšininką.
Pagal neoficialią LGGRTC klasifikaciją laisvės kovų dalyvio statusas yra aukščiau nei politinio kalinio. Be to, kriminalinis teistumas nėra kliūtis pripažinti rezistencijos dalyvio teisinį statusą.
„Iš šalies žiūrint – nesuprantama. Laisvės kovų dalyvis – kovotojas, o tremtinys – nukentėjęs asmuo. Kodėl negalėtų būti suteiktas gyvenamasis plotas ir laisvės kovų dalyvio vaikams, jei jie grįžo į Lietuvą?“ – svarstė LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.
Visateisė eilės dalyvė
Nė viename dokumente neparašyta, kad į eilę butui gauti įtraukta I.Mataitis yra nevisateisė sąrašo dalyvė.
Niekur nėra ir išlygos apie tai, kad ji privalo pateikti kokią nors pažymą ir tik tuomet galėsianti tikėtis buto.
2000 metais Vyriausybinės tremtinių grįžimo komisijos posėdyje nutarta pripažinti R.Mataičio dukteriai grįžtančios tremtinės statusą dėl teisės į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis.
Netrukus moteris įrašyta į grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų sąrašą. Jos Vilniuje aprūpinamos būstu nuomos pagrindais.
Bet šią vasarą I.Mataitis netikėtai buvo pranešta, kad Vilniaus savivaldybės administracija atsisako jai išnuomoti gyvenamąsias patalpas, nes nebuvo pateiktas tremtinio pažymėjimas.
Dar po mėnesio Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasitarime, sukviestame specialiai I.Mataitis reikalams išnagrinėti, buvo informuota, kad, pasirodo, komisija leido moteriai apsigyventi laikinose patalpose, kol ji sutvarkys dokumentus.
Per 14 metų moteris tokių dokumentų esą nepateikė.
Buvo žodinis susitarimas
„Visi norėjo nuoširdžiai padėti I.Mataitis, užjautė, kad ji viena augina sūnų“, – „Lietuvos rytui“ aiškino Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą socialinės integracijos komisijos sekretorė Rima Gudelytė.
Bet čia pat pridūrė, kad ją kaip žmogų žeidžia, jog per dvidešimt metų ši moteris neišmoko lietuvių kalbos.
– I.Mataitis buvo įtraukta į eilę butui gauti kaip lygiateisė narė, nėra jokio prierašo, kad ji privalo ką nors pateikti ir tik tuomet turės tokias pat teises kaip kiti sąrašo dalyviai.
– Žinote, buvo atgimimas, buvome suinteresuoti, kad į Lietuvą kuo greičiau grįžtų tremtiniai, priimdavome į eilę net su rusiškais pasais – svarbu, kad žmogus vėliau susitvarkytų dokumentus.
I.Mataitis irgi buvo įrašyta pasitikėjimo teise, žodiniu susitarimu.
Bet yra taisyklės, kas gali būti eilėje ir kas negali.
– Tuomet jūs turėtumėte per teismą įrodinėti, kad I.Mataitis negali būti eilėje, o ne atvirkščiai.
– Iš tikrųjų gal Vilniaus savivaldybė ir turėjo kreiptis į teismą norėdama išbraukti ją iš sąrašo.
Bet ši moteris Lietuvoje negyvena. Atvažiuoja, patriukšmauja ir vėl išvažiuoja.
– Kodėl I.Mataitis išbraukėte būtent dabar – juk tiek metų buvo viskas gerai?
– Grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai buvo laikinai apgyvendinti tam skirtame pastate. Šiais metais jis panaikintas, nes prarado savo funkciją: žmonės ten gyveno po 15 metų.
Tuomet buvo priimtas sprendimas atiduoti tuos butus neterminuotai nuomai lengvatinėmis sąlygomis tiems, kurie juose gyvena.
Bet ten gyvenusi I.Mataitis negalėjo pateikti dokumentų, todėl savivaldytė ją išbraukė iš sąrašo.
– Jei jau tie dokumentai tokie svarbūs, kodėl komisija negalėjo padėti? Juk moteris nesupranta lietuviškai. Advokatai už konsultacijas iš jos išsunkė didžiausius pinigus.
– Padėti susitvarkyti dokumentų komisija negali, nes dirba visuomeniniais pagrindais ir tam lėšų nenumatyta.
Be to, tremtiniai gali kreiptis į savivaldybę ir gauti nemokamą teisininko pagalbą.
Išbraukia savo nuožiūra
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vyriausioji specialistė Dana Miškinienė tvirtino, kad jai labai gaila I.Mataitis. Bet esą ką padarysi – ji žadėjo pateikti dokumentus, bet nepateikė.
Kodėl grįžtančių asmenų eilėje I.Mataitis pavardė įrašyta be jokių išlygų apie žadamus dokumentus, D.Miškinienė nežino. Bet eilę sudarinėja savivaldybė – įrašo ir išbraukia savo nuožiūra.
„Reikėjo kada nors išbraukti. Nepateikė pažymėjimo ir išbraukėme“, – sakė valdininkė.
Dabar I.Mataitis galėtų nebent prašyti Vilniaus savivaldybės suteikti jai socialinį būstą. Kol kas ji dar neiškeldinta. Dėl to savivaldybė privalo kreiptis į teismą.
Vilniuje buvo išnuomota 700 butų
* Vilniaus savivaldybės duomenimis, grįžtantiems į tėvynę asmenims buvo išnuomota apie 700 butų. Įstatymo numatyta tvarka šiuos butus jie privatizavo.
* Pasitaikydavo, kad privatizavęs butą asmuo jį netrukus parduodavo. Dabar tokių atvejų nėra, nes grįžęs į tėvynę asmuo turi įrodyti, kad tikrai čia gyvena, – tik tuomet gali privatizuoti jam savivaldybės išnuomotą butą.
* Įrodymas gali būti, pavyzdžiui, mokyklos ar darželio pažymėjimas, kad gavusiojo butą vaikas ten mokosi ar lankosi.
