Apie tai, kaip reiktų tobulinti BPC darbą, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi Bendrojo pagalbos centro viršininkas Audrius Čiuplys, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis bei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras.
– Viršininke, ar jūs pasidarėte išvadą, ką darbuotoja darė ne taip šioje situacijoje? Gal tyrimas jau pasistūmėjo?
-Tyrimą perėmė Vidaus reikalų ministerija, kai atliks ir bus atitinkamos išvados. Telefonu kalbėjau su mūsų operatore, ji jaučiasi blogai, niekam nebūtų maloni tokia situacija. Ji bandė vadovautis instrukcija, kad pirmiausia turi sužinoti, kas ir kur atsitiko.
Pilietis nenorėjo atsakyti, prarado laiką, galbūt ji kažkuriuo momentu prarado savitvardą. Pokalbio įrašas yra švarus, visi po laiko gali greitai smerkti. Kai viskas vyksta greitai, žmogus gali kažko ir neišgirsti.
– Ar jūs svarstote kokius nors sprendimus tos operatorės atžvilgiu?
– Visais atvejais, kai aiškėja, kad buvo netinkamai pasielgta, atliekame vidaus tyrimus. Atlikdami kokybės kontrolę, per metus perklausom 6 proc. visų skambučių – iki 20 tūkst. pokalbių. Pastebėjimų būna įvairiausių, prieinam ir iki atleidimų, ir žmonės patys supranta, kad negali dirbti tose pareigose.
– Vis tiek bus ieškoma atsakomybės, lengviausia išeitis būtų atleisti operatorę, tuomet ir problemos nebėra.
– Galim atleisti visus po kiekvieno skambučio, jei kažkas negerai. Tuomet kas atsilieps į pagalbos skambučius, informuos pagalbos tarnybas ir jas valdys?
– Pone Baniuli, visuomenė jau ne pirmą sykį kritikuoja BPC. Buvo ir Dembavos atvejis, ir gaisras Alytuje, kai tinkamai nesukomunikavo. Vidaus reikalų ministras gina tarnybą ir darbuotojus. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui ši įstaiga pavaldi. Kaip jūs vertinate situaciją?
– Pilietis, kuris paskambino, yra puikus, pilietiškas žmogus, neabejingas tokioms situacijomis. Visi Lietuvos piliečiai turėtų taip elgtis, tačiau jis neturi savęs graužti, kad pasielgė ne taip. Labai svarbu skambinančiajam suvokti, kad jis skambina žmogui, kuris turi specialius įgaliojimus, jis turi priimti sprendimus. Sakom, kad paskambinom, o dispečeriui savaime aišku, ką daryti. Jokiu būdu. Ar JAV, ar Vokietijoje, ar Suomijoje dispečeris turi užduoti kelis pagrindinius klausimus.
– Dar vienas pavyzdys. Pilietis važiuoja paskui traktorių, kuris save tamsiame kelyje parodo tik trikampiu, paskambina operatorei ir ten ne 3, o turbūt 150 klausimų. Tas pilietis važiuoja kažkur tarp Ukmergės ir Utenos, nėra ryšio, negali išsiaiškinti. Tiek tokios situacijos, tiek nelaimės, atrodo, kartojasi periodiškai.
– Reikia išsiaiškinti, nuo kada aktyvuotos pajėgos. Dispečeris turi išpešti kuo daugiau informacijos, skambinančiajam gali atrodyti, kad klausinėja visokių variantų, tačiau tuo momentu pajėgos jau vyksta. Sakom, kad sakytų, jog policija jau važiuoja, bet tegu apibūdina situaciją, ar yra nukentėjusiųjų.
– Kalba eina apie vietos nustatymą. Kaip ir po Dembavos tragedijos buvo daug kalbama, ar bet kokiu atveju gali prisikviesti pagalbą, jei naudojiesi mobiliojo ryšio telefonu.
– Po Dembavos padarytos didžiulės išvados, šiuo metu kiekvienas operatorius BPC operatoriui pateikia vietos duomenis. Sistema veikia, tačiau jos tikslumas yra sąlygojamas operatorių retransliatorių tankio. Operatoriai sako, kad patenkinti tinklu komerciniams tikslams, nenori daugiau investuoti, o jei valstybei reikia, tegu investuoja. Apie milijardo litų reikėjo investicijoms, kad ir kaimo vietovėje turėtume 100 metrų tikslumą.
– Pone Šedbarai, ką galima pasiūlyti?
– Tas, kuris girtas nebe pirmą kartą sėdo prie vairo – čia prasideda kalčių klausimas. Pats esu ne kartą skambinęs centro veikimo pradžioje, buvo nesusikalbėjimai. Bet turim suprasti, kad tai nėra vien vietos nustatymas. Metalas turi nustatyti, o yra gyvas žmogus. Ar sunku pasakyti, kad mato tą ir tą, yra ten ir ten? Tiek būtų užtekę ir, turbūt, būtų sureaguota.
– Buvo ir kitų atvejų. Visokie tyrimai atliekami, ieškoma kaltų, kažkas atsistatydina, bet vėl tas pat – eilinė nelaimė ir tos pačios bėdos.
– Tokių situacijų neišvengsim, kol žmonės sės neblaivūs už vairo arba nenorės komunikuoti su pareigūnais. Be jokios abejonės, finansavimas yra nepakankamas visos vidaus reikalų sistemos. Jeigu operatorius 8 valandas turi sėdėti ir klausytis skambučių, turi būti ir režimas žmogui pailsėti, atsipalaiduoti.
– Viršininke, yra 60 laisvų etatų, suprantu, kad tiek žmonių trūksta. Kaip tai paaiškinti?
– Žmones motyvuoja darbo užmokestis ir darbo sąlygos, kolektyvas. Neatmetu to, kad žiniasklaidos eskalavimas, negatyvių įvykių rodymas irgi turi įtakos. Šiai dienai yra 220 žmonių, kurie atsiliepia į skambučius. Su tiek išsiverčiam, turim veiklos kriterijus. Žiūrim, per kiek laiko atsiliepiama, koks aptarnavimo laikas, kiek praleista.
– (R. Baniulis) Dispečeris aptarnauja 20 tūkst. skambučių, tuo tarpu Skandinavijos šalyse 6-7 tūkst. per metus. Tai viršija normalų, europietišką darbo krūvį 3 kartus.
– Darbo krūvis didelis, o atlyginimas juokingas. Pone Baniuli, jūs už 300 eurų dirbtumėte?
– Sunku pasakyti. Nedirbčiau.
– Finansavimas eina per Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą. Kodėl šitie žmonės uždirba tik 300 eurų?
– Yra tokia nustatyta statutinių pareigūnų atlyginimo tvarka, ne aš sugalvojau, tai apsprendžia Valstybės tarnybos įstatymas. Po Naujų metų kalbės apie atlyginimo statutus. Naujas statutas leidžia ir vertinimo būdu pakelti atlyginimą, ir lengvesnį perkėlimą kategorijų grupėse. Tikimės, kad po Naujų metų dirbančiųjų finansinė motyvacija bus geresnė.
– Ne tik tikėtis, bet ir atsakomybę reikia prisiimti.
– Prisiimu, darysiu viską.
– Tą patį sakėte ir po Dembavos tragedijos, kad darysite viską.
– Atsistatydinsiu tada, kai BPC projektas bus galutinai baigtas, kai integruosis medikai ir policija.
– Yra keliamas ir toks klausimas: kas būtų blogai, jei BPC veiktų kaip dispečerinė ir gaunamų duomenų protokoluotoja?
– (A. Čiuplys) BPC buvo kuriamas kaip koordinacinis centras. Siekiamybė yra ta, kad paskambinus vienu numeriu visos pagalbos tarnybos būtų informuotos pagal visus protokolus, klausimynus, kad informacija būtų gaunama ir perduodama greitai. Jeigu žmonės galvoja, kad per daug klausinėja, tai galit nepasakyti, atvažiuos ekipažai, pamatys, kad čia nieko nėra, kad reikia grįžti. Turi būti bendradarbiavimas, mes negalėsim padėti, jeigu mums nepadės paaiškinti, kur jie yra. Vietos nustatymas pas mus nėra toks blogas, tiesiog yra tokios mobiliojo ryšio tinklo galimybės.
– Pone Šedbarai, visuomenė po tokių įvykių svarsto, kad galbūt reikėtų grįžti prie tvarkos, kai piliečiai pagalbos kreipdavosi į atitinkamas institucijas.
– Lietuva pasirinko teisingą modelį, bet kiekvienas modelis reikalauja įgyvendinimo. Yra dar trys sistemos, kai kurios dar neintegruotos, dėl to, kad nesuderinta programinė įranga, greitosios medicinos pagalba neateina, nes iššvaistomos lėšos, yra subjektyvūs faktoriai.
Jeigu visas lėšas sukoordinuotume, galėtume daug daugiau investuoti. Ar žmogus senas, ar 3–4 metų, jis turi žinoti, kad surinkus šį numerį jam ateis pagalba. Jeigu tų numerių turėsim daugiau, pagalba gali pasimesti. Modelis yra geras, bet jam reikia laiko ir supratimo tarp institucijų.
