Grįžo prie savų šaknų
Sekmadienį biržiečiai atsisveikino su kraštiete režisiere G.Dauguvietyte – jos ir prieš 10 metų mirusio vyro urnos su pelenais buvo palaidotos gimtinėje, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, Dauguviečiuose, po rudens nuspalvintu senu klevu.
Toks buvo režisierės noras – po mirties grįžti prie savų šaknų. Vyro pelenus iki savo mirties ji laikė namuose ir pagal paskutinę valią jie turėjo būti sumaišyti su jos pelenais.
G.Dauguvietytė savo laidojimo vietą buvo nurodžiusi gerokai anksčiau, ir privačios žemės savininkas tam neprieštaravo.
O prieš 1,5 metų šią žemę įsigijo Biržų ūkininkai Audronė ir Donatas Ambrazevičiai.
Kol kas G.Dauguvietytės kapavietę žymi didelis akmuo iš jos senelio trobos pamatų, bet anksti pavasarį ant jo geltonais žiedais turėtų pražysti forzitijos krūmas.
G.Dauguvietytė buvo sakiusi, kad nenori įprastų verksmingų laidotuvių – nei kunigų, nei raudų, nei iškilmingų pomirtinių garbinimų.
Ji troško būti palydėta paprastai, šviesiai ir ramiai.
Urną užkasti gali bet kas?
Geru žodžiu prisimindami G.Dauguvietytę, į laidotuves susirinkę biržiečiai svarstė, kad irgi pageidautų atgulti ne kapinėse, kur po kelių dešimtmečių galbūt kapavietę mindys svetimų žmonių kojos, o savo žemėje, sodyboje ir susilieti su gamta, joje pranykti.
Tad gyventojams kilo klausimas, ar turi jie tokią teisę? Ar savame kieme užkasti artimojo urnai būtini leidimai, ar išrinktiesiems galioja kitos taisyklės?
Bet laidojimo taisykles nurodantis įstatymas – painus.
Pagal įstatymą kremuoti palaikai yra laidojami (saugomi) dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume, o pelenai išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke ar kitaip Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintų kapinių tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka, tačiau tai turi būti atlikta nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešosios tvarkos.
Kremuoti žmogaus palaikai urnoje gali būti laikinai saugomi namuose ar kitose saugoti tinkamose vietose.
Kokį laikotarpį apima terminas „laikinai“ ir kurios vietos tinkamos urnai saugoti, nenurodyta.
Pakako ūkininkų sutikimo
Biržų vicemerė Irutė Varzienė, paklausta, ar buvo gauti leidimai urnoms po klevu palaidoti, tikino, kad toks buvo visų – jos, savivaldybės administracijos direktoriaus, seniūno, laidojimo paslaugų teikėjų – sprendimas.
„Apsispręsti reikėjo greitai, ir leidimai šiuo atveju nebuvo svarbiausi dalykai. Juk laidota nepaprasta asmenybė, todėl vadovavomės sveiku protu“, – tvirtino vicemerė.
I.Varzienė įsitikinusi, kad pakako ūkininkų raštiško sutikimo į privačias valdas priimti režisierės ir jos vyro pelenus.
Vicemerė pripažino, kad būta diskusijų – išpilti į duobę pelenus ar užkasti urnas. Pastarasis variantas pasirinktas apsidraudžiant, jei kiltų būtinybė G.Dauguvietytės pelenus perlaidoti.
I.Varzienė mano, kad ir taip buvo įvykdyta mirusiosios paskutinė valia, nes tik ankstesniame testamente režisierė buvo nurodžiusi pelenus išberti į Nemunėlį, bet vėliau prabilo apie ant kapavietės žydinčią forzitiją.
„Kad ir kaip būtų, viską sprendė G.Dauguvietytės artimas bičiulis televizijos operatorius Vygintas Grigonis“, – tvirtino I.Varzienė.
Jos įsitikinimu, kur kas paprasčiau surengti tradicines laidotuves, o šiose nebuvo netgi nuotraukų, bet žmonės grįžtančios į gimtinę režisierės laukė pusvalandį stovėdami ratu ir pagarbiai tylėdami.
Jei – ne kirvis, neprieštaraus
Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius prisipažino, kad šios precendento neturinčios laidotuvės vis dėlto jam sukėlė galvos skausmą.
Į seniūniją dėl leidimo niekas esą nesikreipė, nes laidotuvių klausimas spręstas „aukščiausiu lygiu“. Bet laidojant tokį iškilų žmogų esą gal nebūtina atidžiai žiūrėti į įstatymus.
Ar urnai saugoti tinkama vieta privačioje žemėje, po klevu, esą galėtų spręsti nebent teismas, todėl G.Kubilius situaciją įvertinęs ne kaip valdininkas, reikalaujantis kiekvieno popierėlio, o kaip žmogus.
O kaip žmogui, G.Kubiliui atrodo, kad G.Dauguvietytės paskutinė valia vis dėlto nebuvo išpildyta iki galo, nes pelenus skiria urnos.
Pelenai susimaišysią tik tuomet, kai urnos sudūlės, o kol tai įvyks, gali praeiti ne vienas šimtmetis.
Paklaustas, ar seniūnai drįs palaiminti bet kurio paprasto žmogaus norą, kad urna su jo pelenais būtų palaidota gimtinėje, G.Kubilius sakė: „Jeigu seniūnas nėra kirvis, jis tam neprieštaraus.“
Smulkmenomis nesidomėjo
Ūkininkas D.Ambrazevičius sakė, kad I.Varzienės skambutis penktadienio rytą teiraujantis, ar sutiks priimti savo žemėje G.Dauguvietytės pelenus, jam nebuvo staigmena.
Apie režisierės norą po mirties grįžti į Dauguviečius jis žinojo pirkdamas šią žemę.
Bet laidotuvių smulkmenomis jis nesidomėjęs – nesigilinęs, ar į duobę bus supilti pelenai, ar skyrium užkastos dvi urnos.
„Leidome laidoti, ir tiek. Jei nebūtume sutikę, nežinau, ką būtų darę G.Dauguvietytės valios pildytojai“, – kalbėjo D.Ambrazevičius.
Todėl drausti jiems net mintis nekilusi.
Ūkininkas supranta, kad dabar greičiausiai čia lankysis daugiau žmonių, norinčių pagerbti režisierės atminimą per jos jubiliejus, galbūt vyks ir renginių.
