Mano draugių vaikai dėsto prestižiniuose Europos ir Amerikos universitetuose ir į Lietuvą grįžta tik per didžiąsias šventes.
Kadangi savo virtuvėje lietuviškai kovoju su dviem mažomis mergiūkštėmis, kurios replikas man laido vokiškai, suprantu, kad lietuvių kalba joms tėra egzotika: taip, jos pasistengs šį tą pasakyti lietuviškai, nes taip liepė tėtis.
Bet dar yra mama: su ja reikia bendrauti jos kalba, nes lietuviškai ji nė bū-bū. Mergaitės it cirke žongliruoja svetimais žodžiais ir tuoj pereina prie kitos kalbos, jeigu pamatė, kad žmogus nesupranta.
Mažųjų gyvenimas prikimštas kalbų – viena iš jų darželį lankė Prancūzijoje, paskui persikėlė į kitą šalį, o dabar gyvena dideliame mieste Vokietijoje. Su tėvu jos kalbėjo lietuviškai, kol nėjo į mokyklą. Dabar pokalbiai namuose vyksta trimis kalbomis – mamos kalba, tėvo kalba ir vokiškai.
Vieną šeštadienį jos žygiuoja į saviveiklinę mokyklėlę, kurioje dėstoma mamos kalba. Lietuviškos mokyklėlės tame mieste nėra.
Tonomis keliauja į užsienį vaikiškos lietuviškos knygos, bet jos beveik neatsiverčiamos. Knygų šių laikų vaikai neskaito jokiomis kalbomis. Užtat abi sustingsta, kai ateina išsvajotoji valanda, kai leidžiama įsijungti filmukus: jos puikiai kalba filmukų kalbomis.
„Kodėl tu nerodai joms lietuviškų filmų?“ – klausiu sūnaus.
„Tai kad jų nėra. O dubliuoti – baisios kokybės, net aš nesuprantu, ką reiškia tie pažodžiui išversti sakiniai“, – nepasiduoda kaltinimams.
Tada sakau, kad pratintų anūkes žiūrėti užsieniui skirtą Lietuvos televizijos programą.
„O tu matei, ką ten rodo? Vaikiškos programos, kuri pajėgtų konkuruoti su užsieninėmis laidomis vaikams, ten nėra. Pažiūrėčiau, kiek pati ištvertum“, – atrėžia man sūnus.
Mes kalbamės apie akyse nykstančią kalbą. Kol lietuviškai ginčijamės, kaip nors šiek tiek sulietuvinti mergiūkštes, jos įnirtingai trata tarpusavyje vokiečių slengu. Tikrai moku vokiškai, bet pusės nesuprantu.
Kodėl rašau šį naivų rašinį? O gal valstybė galėtų skirti pinigų lietuviškiems animaciniams filmams kurti? Meniniams – irgi. Patikėti juos jauniems režisieriams, kurie patys neseniai dar buvo vaikai ir žino, kaip pokštauti.
Darykim ką nors – gal valstybė galėtų paremti ir tas saviveiklines mokyklėles gimtąja kalba Vokietijoje, Norvegijoje, Airijoje. Savo lėšomis mokėti mokytojui atlyginimą ir patalpų nuomą.
Išvažiavusiųjų daug daugiau, nei skelbia statistika. Ignalinos gimdymo namuose man pasakė, kad gimdymų skaičius nemažas tik todėl, kad lietuvės pagimdo užsienyje, bet registruoja gimimą Lietuvoje – kad nesimatytų, jog išvažiavo. Neabejoju, kad tas pats ir kitose rajonų gimdyklose.
Šiek tiek baisoka: mūsų tiek mažai, o lietuvių kalba – tokia plati ir didelė. A-ūūū, žmonės. Ką nors savo labui darykim.
