Netyčia prasitaręs apie tai labai mielai kolegei, išgirdau patikslinimo reikalaujantį klausimą – kur ta pasaulio pabaiga galop įvyko? Negaliu paguosti nė vieno besidominčio panašiais dalykais, nes pasaulio pabaiga paprastai įvyksta visame pasaulyje, taigi niekur nerasite vietos pasislėpti nuo pasaulio pabaigos, mano mielieji!
Tos pačios dienos pabaigoje mylimoji prisipažino, kad, ilgai abejojusi, šiandien ji staiga ėmė ir suprato, kad manę jau nebemyli. Taip mano gyvenime prasidėjo ir tęsiasi pasaulio pabaiga, kuriai užstojus gyvenu išoriškai mažai pasikeitusį gyvenimą, tik daugiau įdėdamas pastangų suvaidinti save tokį, koks buvau anksčiau, dar nieko nežinantis apie pasaulio pabaigą.
Czeslawas Miloscas, remdamasis, jeigu neklystu, tokio vizionieriaus Emanuelio Swedenborgo regėjimais, yra bandęs užsiminti, kad pasaulio pabaiga įvyko dar 1757m., o likes laikas esą yra skirtas falšui išryškinti iki galo, jeigu norite, galutinio vaizdo detalių patikslinimui, nors viskas – jau gerai pasverta ir išmatuota aukštybėse.
Praėjus lygiai 200 metų be jokio suapvalinimo nuo minėtos datos (negaliu nieko pasakyti tik apie mėnesio ir savaitės dienos atitikimą) Vilniaus gimdymo namuose baisai raudodama užgimė mano būsima mylimoji. Yra rimtas pagrindas pasvarstyti, ar apskritai vertėjo įsimylėti tokiu netinkamu, bet klaikiai gražiu pereinamojo pobūdžio po pasaulio pabaigos metu, kai laikų pilnatvę pakeičia nervingas laikrodžio tiksėjimas, o sapnai tampa realesni už budėjimo vaizdinius?
Tomas Venclova kartą yra pasivadinęs postkatastrofistu, regis, įvertindamas faktą, kad baisiausi dalykai, ogi didžiausios žmonijos katastrofos, jau įvyko XXa., – baisiau niekados nebebus nei gyvenime, nei sapnų košmaruose. Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, kaip pasaulį mato žmogus, patyręs pasaulio pabaigą arba asmeninę katastrofą.
Tarkime, toks nelaimėlis aplinką dar užmato akies krašteliu su padidinta abejingumo doze, nusišalinęs, taip tarsi viską regėtų pro vaizdą nutolinantį apverstą žiūroną, tačiau toks matymo kampas yra labai nepraktiškas, neleidžia apčiuopti alaus bokalo, stovinčio per alkūnę ant stalo. Taigi patogumo sumetimais gyventojai po pasaulio pabaigos turi distancinio valdymo pultelį, leidžiantį nutolinti pasaulį ir priartinti jo vaizdą tik atskirais, t. y retais vienatiniais atvejais kaip ką tik paminėtasis.
Dar dažniau būna, kad pasaulyje po pasaulio pabaigos žmogaus psichiką jau nebeįstengia, neišgali vėl atstatyti, t. y. atversti atgalios, – ką žinome iš juslių fiziologijos ir akies optikos dėsnių, – į akies tinklainę patekusį sumažintą apverstą daikto vaizdą.
Taigi užstojusioje būsenoje po pasaulio pabaigos medžiai auga aukštyn šaknimis, o žmonės rėplioja pakibę galvomis žemyn, tiesą sakant, dinamikos čia netrūksta, bet viskas vyksta kažkaip atvirkščiai.
Praėjusią naktį sapnavau, kad kažkas šią savaitę nušaus V.Putiną. Sinoptikai praneša – keisi orai, užstos vėlyvas ruduo, kurio taip laukiau.
