Tuo metu dar nebuvau girdėjęs, bet dabar, prisimenant savo ankstyvosios jaunystės laikus, yra gera proga pacituoti kažkokio išminčiaus pasakytus žodžius, kad esą vyras yra įdomus tada, kai jam viskas dar prieš akis, o moteris – kai jau viską yra patyrusi.
Tai, žinoma, skamba labiau kaip teorinis postulatas nei empirinių sociologinių tyrimų išvada, o praktiškai tąsyk viskas baigėsi tuo, kad kaistant atmosferai vienos užstojusios pauzės metu, kai nežinojau kaip elgtis, kur dėti rankas ir ką toliau sakyti, buvau perklaustas – ar kartais nesu džentelmenas?
Bėgant laikui sužinojau daug gražių poringių apie džentelmenus, pradedant paprasčiausiu etimologiniu paaiškinimu, kad džentelmenas yra kilmingas vyras. Ypač į atmintį yra įstrigęs pasakymas, kad džentelmenas, nežiūrint to, koks jis būtų nepaprastai turtingas ar kilmingas, privalo įsigyti profesiją, o tikras džentelmenas esą dirba ne dėl to, kad uždirbtų, bet jam moka todėl, kad dirbtų.
Keista, bet perskaitytos knygos ir užsidėję kultūriniai sluoksniai niekaip negali užgesinti tos neigiamos žodžio „džentelmenas“ konotacijos, kurią žodžiui anąkart priskyrė truputėlį prasčiokiška gražuolė.
Dar keisčiau, kad ji sugebėjo nupūsti šio žodžio karūnėlę nenaudodama jokių ironiškų intonacijų, užšifravimų, užuominų meno, o tik linksmumo sūkuryje akimirką netikėtai surimtėjusi ir ištarusi minėtą klausimą tarsi be jokio reikalo.
O dabar yra kaip yra, dominuojančiu sąmonėje lieka ne etimologinis žodžio „džentelmenas“ paaiškinimas, net ne anas intriguojantis, profesijų sociologijoje atrastas žodžio apipavidalinimas, bet savavališkai primesta šiam žodžiui reikšme, kuri įstringa taip giliai, kad dabar kartais kyla pagunda nuodėmingai byloti, jog norėtųsi mirti truputėlį, tarkime, bent viena diena anksčiau nei tapsi visišku džentelmenu.
Jau visi girdėjome pasakojimus apie tai, kad, praleidęs moterį pirmą savęs pro duris, gali būti išvadintas kiaule, retrogradu ir pan., nes esą visi tokio mandagumo gestai yra neemancipuotos visuomenės palikimas. Iš tiesų, baugu užleisti damai vietą perpildytame autobuse, nes, labai tikėtina, būsi pavadintas pederastu arba dar baisiau. Taigi daug saugiau yra atsisakyti retrogradiškų džentelmeno kompleksų ir tapti feministu, t. y. žengiančiuoju koja kojon su pažangiausiais epochos judėjimais.
Žiūrint iš feministinio taško, moteris yra labiau plėšri būtybė nei vyras. Tai ypač gerai pasimato nukritus medžių lapams, išblukus paukščių plunksnoms ir įsistebeilijus į rudenėjančios motes peizažą, kai vis mažiau čia lieka maskuojamųjų spalvų.
Tada labai gerai supranti, kad pagal apibrėžimą viską patyrusi moteris yra ne kas kita, o savanaudiškumo tankas. Tiesą sakant, šią paslaptį-nepaslaptį gerai žino visi vyrai, bet nekalba to viešai iš džentelmeniškumo sumetimų, tačiau, kaip jau susitarėme, džentelmeniškumas nėra jokia vertybė.
Joks vyras nesugebės taip aukotis, kaip aukojasi dėl savo mylimojo ar vaiko moteris, nes aukojimosi pasija ir yra aukščiausiasis savanaudiškumas laipsnis. Tačiau pasaulio istorijoje dar nebuvo moters, kuri būtų sugebėjusi pasielgti tauriai. Taurumas – tai nesavanaudiškumas, labai susijęs su abstrahavimo galia ir principų laikymusi.
Kaip sako poetas, rodos dar neegzistavo stotys, kai greitasis su mumis išvyko. Iš tiesų, regis, dar neegzistavo darbų pasiskirstymo, kai pusamžės, viską jau patyrusios moterys, cinizmą dabar vertinančios labiau už erotinių prasmių tiražavimą, priperdžia viršininkams į ausis visokių pasakų taip kryptingai, kad sunkiausia darbų našta palieka džentelmenams, o joms tik lengvatinės išlygos kaip moterims, gležnosioms būtybėms.
Išmintingi viršininkai papratai tokiu atveju užsiantspauduoja ausis vašku, kad negirdėtų sirenų giesmių, tačiau kur tu mūsų laikais rasi išmintingą viršininką.
Tik tos jauniklės dar pluša su negirdėtu pasiaukojimu tarsi bandytų išpirkti kaltę už savo jaunystės žavesį.
Jeigu reikalaujate būti džentelmenu visados ir visur, paklausiu – ar esate pulko dama? Vienas dalykas yra kolektyvinės atsakomybės objektas, kitas – individualaus naudojimosi intrumentarijus, už kurį atsako individualus vartotojas.
Tačiau liūdniausia būna tada, kai tampame niekam nereikalingi.
