Tai patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė primindama, kad teismuose nagrinėjami ir sprendžiami įvairaus pobūdžio ginčai, tačiau vieni jautriausių yra susiję su šeimos santykiais. „Nagrinėjame ir tokias bylas, kurios padeda šeimoms išspręsti ilgamečius konfliktiškus santykius, ir visada siekiame, kad tokie procesai baigtųsi taikos sutartimi“, – sako teisėja.
Susitaikė teismo salėje
Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė teigia, kad nagrinėjamos šeimos bylos yra neatsiejamos nuo dažniausiai neigiamų emocijų, konfliktiškų santykių. Bylas, kylančias iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjantys teisėjai dažnai nagrinėja ne tik teisinį ginčą, bet sprendžia ilgamečius konfliktus, susiduria su šalių nepagarba vienas kitam. Visgi pirmininkė užsimena, jog nestinga ir gražių pavyzdžių. „Kaip vieną tokių galėčiau įvardyti civilinę bylą dėl išlaikymo pilnamečiui priteisimo.
Tėvai, sūnui dar esant nepilnamečiui, nusprendę nutraukti santuoką kreipėsi į teismą. Šios bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl itin konfliktiškų sutuoktinių santykių ir didelės vertės turto padalijimo. Kadangi tėvas, atsakovas, buvo turtingas verslininkas, o vaikas – neįgalus, motina turėjo įstatyminę galimybę prisiteisti ne minimalų vaiko išlaikymą, o tokį, kurio reikia pagal realius jo poreikius“, – pasakoja L.Braždienė.
Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, į didelį sutuoktinių konfliktą buvo įtrauktas ir vaikas. Jo interesų nebuvo paisoma, jis buvo nuteikinėjamas tai vienos, tai kitos pusės. Kaip dažniausiai nutinka, po tokių konfliktų negyvenančio su vaiku tėvo ryšys nutrūko. Šiuo atveju iš pastarojo buvo priteistas didesnis nei minimalus išlaikymas, nes sūnus turėjo specialių poreikių. Teismo sprendimu, kuriuo nutraukta santuoka, priteistas išlaikymas vaikui iki jo pilnametystės. Dėl tolimesnio išlaikymo prisiteisimo vaikas turėjo apsispręsti pats.
„Galų gale, sūnus jau būdamas dvyliktokas pats kreipėsi į teismą dėl išlaikymo iš tėvo priteisimo. Tokią teisę jis turėjo: įstatymas numato, kad kol atžala mokosi, jis gali prašyti išlaikymo studijoms, bet ne ilgiau nei iki 24 metų. Žinoma, šiuo atveju išlaikymas buvo reikalingas ne tik studijoms“,– paaiškina L.Braždienė.
Pasak teismo pirmininkės, šis vaikinas buvo neįgalus, turėjo tik 30 procentų darbingumo, todėl byla buvo itin sudėtinga: ieškinys parengtas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, specialius poreikius, surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad reikia didesnio išlaikymo.
„Tačiau įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Kai tėvas ir sūnus susitiko po ilgų nesimatymo metų teismo salėje, bylos nagrinėti nereikėjo, nes šalys susitaikė pačios.
Tėvas ir sūnus į posėdį atvyko su advokatais, bet posėdžio metu su jais kalbantis atrodė, kad jie nieko aplink negirdi, tik žiūri vienas kitam į akis ir džiaugiasi susitikimu. Priešiškumas, kuris tęsėsi tiek metų ir trukdė susitikti, teisme išnyko, o byla buvo baigta taikos sutartimi“, – su šypsena prisimena Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė.
Jautrių istorijų nestinga, bet jos niekam neįdomios
Teismo pirmininkė L.Braždienė pasakoja, kad atvejai, kai bylos baigiasi taikos sutartimis, maloniausi visoms šalims, susitikusioms teismo salėje. Prisimintą atvejį apie sūnaus ir tėvo susitaikymą teisme, įvykusį prieš šešerius metus, L. Barždienė teigė dar neseniai patikrinusi teismų informacinėje sistemoje.
Pasirodo, susitaikymas nebuvo laikinas.
„Paaiškėjo, kad teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, vykdomasis raštas neišduotas. Pamenu, tėvas pasisakydamas teismo posėdyje akcentavo, kad teismo sprendimo net nereikia, jog jis teiktų tokį išlaikymą, koks sūnui būtinas. Ši situacija man labai įsiminė, kadangi žmonėms būtent teismas tapo ta vieta, kur jie galėjo išspręsti savo ilgamečius konfliktiškus santykius“, – pasakoja Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė Loreta Braždienė.
Šeimyninės istorijos visuomenės informavimo priemonių paprastai visai nedomina ir jos pasirodo viešumoje tik šalių iniciatyva ir tik tada, kai norima apkaltinti kitą šalį ar net patį teismą neteisingu sprendimu.
„Tokie atvejai nenaudingi niekam – paprastai jie yra neobjektyviai nušviečiami, dar labiau didina nesutarimus tarp šalių, priešina ir klaidina visuomenę, iškreipia informaciją apie teismų darbą“,– teigia pirmininkė. Tačiau pažymi, kad teisėjams darbe svarbiausia ne viešumas, o įvykdytas teisingumas.
