Kauno valdžios sprendimai miesto gatvėms, skverams ar aikštėms suteikti vienus ar kitus pavadinimus sulaukia nevienareikšmės gyventojų reakcijos.
Vienos senamiesčio gatvės gyventojai piktinosi sprendimu grąžinti jai senąjį Kumelių pavadinimą. Nors kauniečiai tikino nenorintys gyventi Kumelių gatvėje, jų norai liko neišgirsti.
Esama ir kur kas liūdnesnių pavyzdžių. Vienas jų – Kauno politikų bandymas įamžinti Tibeto atminimą. Už laisvę kovojančios okupuotos šalies garbei jos vardu pavadintas žolės lopinėlis Trakų ir Krėvos gatvių sankirtoje, oficialiuose dokumentuose ši vieta vadinama Tibeto skveru.
Sugebėta niekais paversti akademinio jaunimo siūlymą įamžinti Kaune gimusio bei gyvenusio garsaus filosofo Emanuelio Levino atminimą. Iškilaus mąstytojo vardas suteiktas vienai Romainių pakraštyje besiformuojančio naujakurių rajono gatvių.
Šiam faktui išlindus į viešumą suskubta ištaisyti klaidą. E.Levino vardu pasiūlyta pavadinti V.Putvinskio gatvėje esantį bevardį skverą.
Visus savo išmone pranoko Seimo narys, kaunietis Arimantas Dumčius, nusprendęs pats įamžinti savo atminimą. Čečėnijos aikštėje ant atminimo lentos patriotinėms organizacijoms puikuojasi užrašas, bylojantis, jog fundatorius yra profesorius A.Dumčius.
Architektas, urbanistas ir visuomenės veikėjas Audrys Karalius mano, jog suteikinant pavadinimus bei įamžinant atminimą svarų žodį turėtų tarti urbanistai, istorikai ir visuomenės atstovai.
– Seimo narys A.Dumčius save pavadino fundatoriumi, kartkartėmis net pačiose keisčiausiose vietose atsiranda monumentų. Ar esama padėtis jums neprimena chaoso? – „Laikinoji sostinė“ paklausė A.Karaliaus.
– Parlamentaro A.Dumčiaus įsiamžinimas man šiek tiek dvelkia didybės manija. Kitaip šio reiškinio nepavadinčiau.
Kalbant apie atminimo įamžinimą, situacija mane liūdina. Pirmosiomis birželio dienomis Ąžuolyne buvo atidengtas memorialinis akmuo sporto judėjimui. Pasivaikščioję aplinkui Sporto halę rasime ir akmenėlį A.Šocikui, dar kažkam dedikuotą ąžuoliuką. Galima suskaičiuoti apie dešimt, atsiprašant, memorialinių „šikučių“.
Liūdina, kad viskas padaryta nesolidžiai, tarsi pripėduota. Mes, kauniečiai, norime kažkam parodyti pagarbą, o išeina smulkus, karikatūriškas, iš kapinių atėjęs antkapinis vaizdas.
– Atminimo lentas Kaune, regis, kabina kas tik nori. Ant vieno Nemuno gatvės daugiabučių atsirado stendas, skelbiantis, kad jį tarpukariu pastatė vaistininkas, o atminimo lenta įrengta jo vaikaičių iniciatyva. Kaip vertinate šiuos reiškinius?
– Tvarka turėtų būti unifikuota. Tačiau šią, kaip ir bet kurias kitas funkcijas, patikėti savivaldybei yra baisu. Nes nėra tokio dalyko, kurio valdininkai nesugebėtų iškreipti, niekais paversti net pačią geriausią idėją.
Kita vertus, jeigu name gyveno šeimai brangus žmogus, artimieji turi teisę tai pažymėti. Ypač jei namas – sodybinio tipo, stovi tvora aptverto sklypo viduryje. Tačiau Nemuno gatvėje namai užstatyti išklotine.
Šiuos dalykus būtina šiek tiek pakuruoti, pasistengiant, jog būtų išlaikytos proporcijos. Ypač jei memorialinė lenta tvirtinama fasadinėje pastato pusėje – nesvarbu, ar ji įrengiama už savo pinigus, ar ne.
Yra nemažai susireikšminusių turtingų žmonių. Kam nors gali šauti į galvą mintis įamžinti ir savo mylimo šuniuko atminimą.
Galima perimti Latvijos patirtį, kai lentelėje prie numerio pateikiama trumpa informacija apie namą. Nurodoma, kas yra pastato savininkai, kas jame anksčiau gyveno. Tai informacinio pobūdžio memorializavimas, vienodos lentelės byloja apie istoriją.
– Galbūt šią idėją būtų galima pritaikyti ir Kaune?
– Prieš kelerius metus teikiau projektą paramai gauti, kad ant istorinių statinių būtų nurodytos juos kūrusių architektų pavardės. Iki šiol to nėra padaryta. Gal tik ant Centrinio pašto rūmų skelbiama, kad juos suprojektavo F.Vizbaras, yra bent pora namų, ant kurių akmeninėse plokštelėse iškalta B.Elzbergo pavardė. Pamenu, užsieniečiai kažkada mus gėdino, jog miesto centre nėra pažymėti Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuoti pastatai. Iš tiesų, nežinodamas tikslių adresų, jų niekaip nerasi.
Parama šiam sumanymui įgyvendinti taip ir nebuvo skirta. Ko gero, tokios informacijos dar niekam nereikia.
– Akademiniam jaunimui pasiūlius įamžinti filosofo E.Levino atminimą, jo vardu buvo pavadintas tik trumputis žvyrkelis naujakurių rajone. Kaip ateityje išvengti tokių absurdiškų situacijų?
– Tarpukariu Kaune formavosi teritoriniai gatvių vardų klasteriai. Žaliakalnyje, Pelėdų kalno pašonėje, esama „vaisių ir uogų“ gatvių.
Prie geležinkelio stoties, kur bėgiai vedė į prarastą Vilnių, gatvės pavadintos Vievio, Lentvario bei kitų miestų vardais. Žemuosiuose Šančiuose, proletariškame rajone, gatvėms taip pat suteikti specifiniai pavadinimai.
Tai turi prasmę, nes pavadinimai tampa tarsi bendruoju rajono vardikliu. Šiuo metu mieste mes neturime tokių charakteringų rajonų.
Gatvių pavadinimai turi derėti su vietove. Juk kokią nors Petrašiūnų gatvę pavadinus Transformatorių vardu, jis puikiai derėtų toje erdvėje. Tačiau sociologo Zygmunto Baumano vardas ten visiškai netiktų.
Ko gero, savivaldybės Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisija dirba pernelyg uždarai. Panašu, jog žmonės kankinasi, o rezultatas gaunasi kaip Rytprūsiuose, kai kraštą okupavę sovietai visus iš eilės pavadinimus keitė į savus, rusiškus.
– Kaip vertinate valdžios sprendimą dviem Kauno tiltams suteikti labai mažai kam žinomų žmonių – Č.Radzinausko ir A.Meškinio vardus?
– Tiltas – ne gatvė ir netgi ne aikštė. Tai ypatingos reikšmės statinys. Retas pastatas, nebent Prisikėlimo bažnyčia ar Karo muziejus, savo reikšmingumu gali prilygti tiltui.
Prie Lampėdžių esantis tiltas pavadintas Č.Radzinausko vardu, o niekas net nežino, kas tas žmogus. Esu girdėjęs, kad tai šį tiltą statęs ir statybų metu kažkokiomis aplinkybėmis miręs darbų vykdytojas.
Išgirdęs, kad tiltui per Nerį prie Kleboniškio suteiktas A.Meškinio vardas, suvokiau, jog iš tiesų nieko nebežinau. Tik pradėjęs domėtis sužinojau, jog tai inžinierius, kažkoks Sąjūdžio eilinis.
Tačiau šis inžinierius – ne Gustavas Eifelis ar kitas iškilus specialistas, kurį visi žino ir cituoja.
