L.Graužinienė net gyrė susirinkusiuosius už pilietinę poziciją ir aktyvų
naudojimąsi konstitucinėmis teisėmis protestuoti ir streikuoti.
A.Butkevičius buvo atsargesnis, bet vis tiek išvengė jau daug metų
įprastų užuominų „kam ir kokiai valstybei informacinių karų fone tokie
protestai gali būti naudingi“.
Palanki aplinkybė valdžiai nesinervinti dėl profsąjungų surengto mitingo
prie Seimo – menkas dalykinis susirinkusiųjų išmanymas, dėl ko jie
nerimauja. Bet vis tiek geras ženklas, kad du aukšti pareigūnai
nepradėjo demagogiškai aiškinti apie mitingų, demonstracijų ar streikų
rengimo šalutinį pavojų ar Rusijos grėsmę.
Žinoma, tai nereiškia, kad valdžia taip reaguos į protestuotojus ir
ateityje. Dar visai neseniai nepatenkinti mokytojai prie Vyriausybės
buvo pasiųsti pasivaikščioti geru oru po Gedimino prospektą.
Artėjant rinkimams valdžia stengsis reaguoti atlaidžiau, bet nauja
politikų kadencija vėl ketverius metus gyvens senomis ir ne vien,
ekspertų, žmogaus teisių gynėjų ar visuomenininkų nuomone, nevisiškai
demokratiškomis taisyklėmis.
Šiuo metu spontaniški mitingai yra neteisėti, ir visų rūšių viešas
kolektyvinis nuomonės reiškimas piketais, eitynėmis, demonstracijomis
yra griežtai reglamentuojamas.
Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininko V.Budniko nuomone, tokia
situacija yra bene prasčiausia Europoje, o, filosofo K.Stoškaus
įsitikinimu, tai viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nesusiformavo
pilietinė visuomenė.
Kodėl Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę išsikovoto visuomeninio judėjimo
keliu, jau pati formuodama vyriausybes ėmėsi griežto visuomeninės
raiškos varžymo? Priežasčių ne viena, bet ne visos pateisinamos.
Daugiau nei metus po nepriklausomybės atkūrimo dominavo sąjūdietiška
laisvų sambūrių dvasia, nors jau pirmoji Vyriausybė, po langais vos ne
kas savaitę šmėžuojant radikaliems jos kritikams „iš dešinės“, pradėjo
kalbėti apie piketų suvaržymą.
Po Rusijos organizuoto perversmo kitų metų sausį visose valdžios
struktūrose požiūris į mitingus ir demonstracijas pasikeitė iš esmės ir
pasėjo įtarumo sėklą dešimčiai metų į priekį. Tada prasidėjo ir
selektyvi mitinguojančiųjų atranka.
Palaikantys valdžios sprendimus buvo pageidaujami, peikiantys – mažų
mažiausiai įtartini. Dešinieji, prisigąsdinę pakartotinės Rusijos
invazijos, o kairieji, bijodami dar vieno „pakaunės miškų“ incidento, nė
nemirktelėję sutiko, kad apie mitingus ne tik turi būti informuojama
policija, bet ir rengėjai privalo gauti leidimus savivaldybėje,
paaiškinti ir net pademonstruoti akcijų turinį.
Slaptosios tarnybos buvo įpareigotos ieškoti galimų provokatorių.
Įstojus į ES ir NATO įtarimų baimė neatslūgo, nors kartu tai buvo ir
efektyvus įrankis besikeičiančiai valdžiai apsiginti nuo elementarios
kritikos. Ir tuo įrankiu politikai naudojosi vis dažniau.
Komentuodami bet kurį didesnį mitingą valdžios atstovai nepamiršdavo
priminti kažkokiu tik jiems vieniems suprantamu būdu griaunamų
valstybės pamatų arba liejamo vandens ant „vienos“ valstybės malūno.
Kas ta valstybė – „Auksinio proto“ klausimėlis.
Prieš dvidešimt metų tarp dešiniųjų ir kairiųjų paplito žodžių samplaika
– konstruktyvi opozicija. Jeigu kritikuodamas nepasakai, kaip padaryti
geriau, vadinasi, nori tik griauti. Kitaip tariant, įsidarbink valdžios
patarėju.
Panaši konstruktyvi opozicija, mano žiniomis, egzistuoja Vidurinėje
Azijoje, buvusiose SSRS respublikose. Opozicinė partija ten visiškai
pritaria iki gyvos galvos valdančiųjų programai, bet kartais pastebi ir
klaidų.
Lietuvoje dėl vis daugėjančių apribojimų mitingams iš pradžių visi
juokėsi, po to piktinosi, mėgino nepaisyti, bet, gaudami už pažeidimus
baudas ir tampomi po policijos nuovadas, susitaikė ir numojo ranka.
Pasikarkit su tomis savo taisyklėmis.
Kokia prasmė minti savivaldybės slenkstį dėl elementariausio piketo?
Kam gadinti sau nervus ir užsitraukti valdžios nemalonę kokioje nors
tarnybėlėje? Ir dar būti pavadintam valstybės priešu.
Daug kur pasaulyje didesnės ar mažesnės gyventojų grupės protestavo ir
protestuoja dėl skalūnų dujų. Bet tik Rytų Europoje, o kartu ir
Lietuvoje, priešinimasis buvo ir tebėra siejamas su Rusijos interesais.
Pabandyk šiuo metu kokiame nors pikete, jei dar gausi leidimą, pasakyti,
kad profesionali kariuomenė yra pranašesnė už laikinai surinktų ir
paviršutiniškai apmokytų šauktinių, o vis aktyviau peršama visuotinės
karo prievolės idėja šiais laikais yra visiška nesąmonė. Pasigailėsi
dar minties nebaigęs.
Vis mažiau žmonių nori dalyvauti viešoje kitokios pozicijos, nei siūlo
valdžia, manifestacijoje. Susirenka Sąjūdžio likučiai. Prezidentūra,
Vyriausybė, Seimas užsidaro duris bei langus ir šaiposi. Kai už
dirbtinai sugalvotus pažeidimus buvo teisiami signatarai R.Ozolas ir
B.Genzelis, labai mažai kas juos palaikė, nors visi dar prisimename,
kai tik dėl jų susirinkdavo tūkstančiai.
Valdžios komentaras paprastas – visi prieš taisykles lygūs. Ji teisi.
Reikia keisti taisykles. Kas tai padarys? Jau tris kartus per
penkiolika metų kilo diskusija, ar reikalinga manifestacijoms leidimų
sistema, ar pakanka tik informuoti prieš parą ar dvi policiją ir nieko
daugiau. Diskusija pasibaigdavo kuo ir prasidėjusi – padejavimu.
Nei konservatoriai, nei socialdemokratai absurdiškų taisyklių nepakeis,
nes jos jiems patogios. Lieka kokia nors trečioji jėga. Parašęs
pats pradėjau juoktis.
