Tačiau Lietuvos komandai laimėjus
sidabrą ir vietą Olimpinėse žaidynėse, daugeliui krepšinio
mėgėjų iškilo kiek kitoks klausimas – kaip paaiškinti tai, kad
Lietuvos rinktinė šiame čempionate galiausiai pasiekė daug
daugiau, nei prognozavo krepšinio ekspertai, nugalėdama aukščiau
reitinguose vertinamas ir šio čempionate favoritėmis laikytas
komandas?
Apie tai, kad „niekas nesitikėjo“, jog bus nugalėti ne
tik italai, bet ir serbai, kalbėjo ir Lietuvos komandos žaidėjai,
ir treneris. Kaip paaiškinti tokį neatitikimą tarp prognozių ir
Lietuvos komandos pasiekimų?
Pralaimėjimas ispanams nekeičia bendro
Lietuvos komandos pasirodymo įvertinimo, nors daugelis jau buvo
patikėję, kad grupės varžybose sunkiai į priekį ėję ispanai
galiausiai neatsilaikys prieš įspūdingai pradėjusius žaisti
lietuvius. Galima klausimą formuluoti ir kiek kitaip – kodėl
čempionato pradžioje taip sunkiai žaidusi ir dažniausiai vos
keliais taškais laimėdavusi komanda,vėliau nugalėjo iki tol
daugiau rungtynių laimėjusias varžoves ir atėjo iki paties finalo?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus neužtenka konstatuoti, kad
dabar Europoje krepšinį moka žaisti visi. Juk vis tiek visų
dalyvaujančių komandų šansai laimėti nelaikomi visiškai lygiais
ir galiausiai favoritėmis laikomos komandos paprastai pasirodo
geriau, nors ir pasitaiko tam tikrų išimčių.
Todėl prasmingiau
Lietuvos komandos pasirodymą šiame Europos čempionate įvertinti
naudojantis socialinių mokslų siūlomais aiškinimais.
Krepšinis – komandinis žaidimas, o tai reiškia, kad svarbu įvertinti
žmonių tarpusavio santykius komandoje ir tarp komandų, bei šių
santykių dinamiką. Kaip ir analizuojant tarptautinius santykius ar
organizacinę vadybą, krepšinio komandų pasirodymas gali būti
vertinamas kaip atskirų žmonių grupių ir organizacinių darinių
sąveika. Neabejotina, jog individualus pasirengimas ir gebėjimas
žaisti bei krepšininkų motyvacija yra svarbūs. Tačiau tokie
individualūs veiksniai reikšmingai nepasikeičia per porą
savaičių, kol vyksta čempionatas. Be to, kartais atrodo, kad
komanda žaidžia prasčiau, nei galėtų, atsižvelgiant į
individualių žaidėjų meistriškumą, kartais atrodo, jog
sužaidžia geriau.
Socialiniai mokslai šiuo atžvilgiu gali pasiūlyti įdomių
žvalgų. Pirmasis įdomus aiškinimas būtų susijęs su
psichologiniais veiksniais.
Treneris Jonas Kazlauskas yra minėjęs,
kad čempionato pradžioje žaidėjus slėgė įtampa, sakydamas
„kartais pagalvoju, kad reikalingas ne treneris, o psichologas“.
Toks aiškinimas remtųsi logika, kad kuo daugiau kartų komanda
laimėjo, tuo įtampa dėl galimo pralaimėjimo darėsi mažesnė ir
tai leido žaidėjams geriau išnaudoti savo įgūdžius bei
sėkmingai sužaisti su vis stipresnėmis komandom. Psichologiniu
lūžiu būtų galima laikyti Lietuvos komandos žaidimą su italais.
Tiesa, toks aiškinimas turi ir silpnų pusių – juk pasibaigus
rungtynėms grupėje, kiekvienų naujų rungtynių pralaimėjimo kaina
tampa vis didesnė, tad šiuo atžvilgiu ir spaudimas turėtų būti
vis stipresnis. O svarbiausia – kaip tik tada, kai nebebuvo
spaudimo, o tereikėjo atsipalaidavus parodyti savo meistriškumą,
buvo pralaimėta ispanams.
Kitas galimas aiškinimas yra susijęs su žmonių mokymusi – ne
individualių gebėjimų žaisti krepšinį stiprinimu, bet mokymusi
suprasti vieniems kitus žaidimo metu.
Remiantis šiuo aiškinimu
būtų galima teigti, kad čempionato pradžioje Lietuvos komanda dar
nebuvo susižaidusi, todėl žaidėjai nesuprasdavo vieni kitų,
klysdavo deriniuose arba imdavosi individualaus žaidimo, kuris
nepavykdavo. Darnaus komandinio žaidimo trūkumu galima būtų
aiškinti ir sunkiai pasiektas pergales prieš silpnesniais laikytus
varžovus bei netikėtą pralaimėjimą Belgijos komandai. Tačiau
žaidžiant ir mokantis iš klaidų komandinis žaidimas stiprėjo ir
būtent tai padėjo pasiekti daug kam netikėtas pergales prieš
italus ir serbus. Kaip po minėtų pergalių teigė Jonas Mačiulis,
„dabar atsirado komanda“.
Tiesa, ir šis aiškinimas gali būti
kritikuojamas, nes juk ir kitos komandos turėtų būti pajėgios
mokytis iš patirties ir, atrodo, būtent tuo galima aiškinti ispanų
pergalę. Ir veikiausiai kuo stipresni individualūs gebėjimai
žaisti, tuo lengvesnis turėtų būti mokymasis iš klaidų, nebent
tam trukdytų klaidų nepripažinimas, psichologinė įtampa ar kiti
veiksniai.
Dar vienas aiškinimas galėtų būti grindžiamas strategine
elgsena. Jo esmė – sąmoningas Lietuvos rinktinės žaidimo
organizavimas, galvojant apie tai, kokį įspūdį norima sudaryti
varžovams, atskleidžiant ne visą informaciją ir modeliuojant
būsimų rungtynių eigą.
Paprastai kalbant, galbūt Lietuvos
komandos strategai sąmoningai organizavo rinktinės žaidimą taip,
kad nebūtų lengvų pergalių, kad nuo čempionato pradžios būtų
žaidžiama ties pralaimėjimo riba. Tam galėtų būti du motyvai –
sudaryti įspūdį pagrindiniams varžovams, su kuriais tikėtasi
susitikti ketvirtfinalyje ir vėliau, kad komanda šiame čempionate
nepajėgi žaisti galingai.
Be to, Lietuvos rinktinės žaidėjams
tokia strategija leistų įprasti žaisti įtampoje, kai rezultatas
artimas lygiosioms, kai reikia nuolat būti susikaupusiems ir
galiausiai laimėti.
Tokio strategavimo tikimybę didina tai, kad,
kaip yra pastebėję kai kurie komentatoriai, treneris Jonas
Kazlauskas yra baigęs matematiką ir jam toks modeliavimas nebūtų
svetimas. Remiantis šiuo aiškinimu pralaimėjimas Belgijos rinktinei
būtų vertinamas kaip žmogiškoji klaida, kurių neįmanoma
išvengti bet kokiuose žmonių veiksmuose.
Šio aiškinimo silpnoji
pusė – tokiam žaidimui „ant ribos“ būtinas didžiulis
individualus meistriškumas ir ypač komandinis susižaidimas. Kitaip
smarkiai rizikuojama didinant tikimybę pralaimėti dėl
žmogiškųjų klaidų. Be to, tokia strategija reiškia, kad pirmoje
čempionato pusėje sąmoningai nuviliami sirgaliai ir tenka nemaža
kritikos dozė, kuri gali didinti psichologinę įtampą komandoje.
Turbūt galima būtų rasti ir daugiau paaiškinimų, kurie
leidžia į Lietuvos krepšininkų žaidimą pasižiūrėti kitaip.
Interviu su pačiais žaidėjais ir treneriais, ypač jei tie interviu
būtų specialiai struktūruoti taip, kad padėtų išsiaiškinti
netikėtų komandinės elgsenos rezultatų priežastis, būtų labai
naudingi ruošiantis Olimpinėms žaidynėms.
Vieno ar kito aiškinimo
išsamus patikrinimas ne tik papildytų statistinę analizę apie
individualius žaidėjų rodiklius, bet ir suteiktų gaires, kaip
geriau pasiruošti sėkmingam komandiniam žaidimui ateityje (ar
reikia daugiau dėmesio profesionaliai psichologinei pagalbai, ar
reikėtų daugiau išankstinių kontrolinių rungtynių, ar susitelkti
ties naujos strategijos modeliavimu).
Veikiausiai svarbus yra
įvairių sąlygų derinys, be to, žmonių santykių dinamika visada
susijusi su neprognozuojamumo elementu, kaip vėl patvirtino finalo
rungtynės.
Tačiau sakyti, kad viskas priklauso nuo sėkmės taip pat
nebūtų tikslu. Sėkmės (kaip ir klaidos) veiksnys visada
egzistuoja, tačiau tikimybė, kad pasiseks keletą kartų iš eilės
yra maža. Todėl sėkmė dažniausiai lydi stipriausius. Tiksliau,
geriausiai susižaidusius.
***
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
