A.Kwasniewskis penktadienio vakarą Vilniuje praleido draugų būryje priešais didelį ekraną, tačiau su buvusiu Lenkijos prezidentu prieš rungtynes kalbėjomės ne apie krepšinį.
– Ką patartumėte Lenkijos ir kitų šalių vadovams, susiduriantiems su milžiniškais iššūkiais, kuriuos sukėlė pabėgėlių krizė? – paklausiau 60 metų A.Kwasniewskio, dvi kadencijas valdžiusio didžiausią Vidurio ir Rytų Europos valstybę.
– Tai išties rimta krizė, kurios dydžio kai kas dar nesuvokia. Jei būčiau aktyvioje politikoje, nagrinėčiau šią problemą trimis lygmenimis. Pirmas – moralinis.
Tai reiškia, kad mes privalome būti bendros Europos politikos dalis. Rytų Europa gali ir turi padėti savo partneriams iš Vakarų ir Pietų.
Ta europietiško solidarumo idėja nėra tiesiog skambus šūkis. Kai prašėmės į Europos Sąjungą, tikėjomės paramos, pinigų – buvome išgirsti. Dabar atėjo laikas atsakyti tuo pačiu. Solidarumas nėra vienpusis eismas, čia turi būti abipusė parama ir supratimas, įsipareigojimas. Ypač tai pasakytina apie tokias šalis kaip Lenkija ir Lietuva, kurių tautų didelę dalį sudarė ir sudaro pabėgėliai. Tokia yra mūsų istorija.
Kadaise britai, vokiečiai ir kiti priėmė mūsų imigrantus, mes galime atsakyti tuo pačiu.
Kitas šios problemos lygmuo – politinis. Jis skaldo mūsų visuomenes. Lenkijoje tai ypač juntama, nes po 35 dienų vyks parlamento rinkimai. Vyksta kova.
Vienoje pusėje tie, kurie supranta gyvybiškai svarbų tikslą išsaugoti Europą su jos vertybėmis, kitoje barikadų pusėje – uždarumo ir ksenofobijos šaukliai. Ši politinė dimensija kuria daug vidinės įtampos, bet panašių procesų matome ir Vakarų Europoje – visur yra tokių partijų ir politikų.
Trečiasis lygmuo – logistinis. Vien deklaracijų apie paramą pabėgėliams nepakanka, turi būti sukurta efektyvi pagalbos, sienų kontrolės, terorizmo prevencijos sistema.
Europa turi labai rimtai ir labai smulkiai išanalizuoti šį milžinišką ir sudėtingą procesą. O dabar tai suvokiama tiesiog tik kaip kažkokios pabėgėlių kvotų dalybos. Tai svarbu, bet tai tik maža visumos dalis. O svarbiausia – kaip sustabdyti tą tėkmę pačiame šaltinyje.
– Lyginant su Lietuva, jūsų šalis turi daugiau patirties pabėgėlių integracijos srityje. Kokios pamokos išmoktos?
– Tai niekada nebuvo ir dabar nėra rimta problema. Nebus ir ateityje, nes didžioji banga keliauja ne pas mus, net ir atkeliavę čia neužsibus.
Iki karo Lenkija buvo viena margiausių etniniu požiūriu Europos valstybių – daugybė ukrainiečių, lietuvių, žydų. Vėliau praradome šias mažumas, kaip ir 40 proc. savo teritorijos, todėl dabar Lenkijoje kitataučių labai mažai. Be to, 93 proc. gyventojų yra katalikai.
Tačiau pas mus gyvena nemažai vietnamiečių, net į parlamentą išrinkti du emigrantai iš Afrikos, vienas jų turi puikių galimybių būti perrinktas.
Pas mus atvyko pusė milijono ukrainiečių, jie visi gavo namus, darbo, tapo visuomenės nariais. O prieš 20 metų Lenkija priėmė 90 tūkst. pabėgėlių iš Čečėnijos, dauguma jų vėliau išvyko į kitas šalis, bet jokių didesnių problemų irgi nekilo.
Tai, kas vyksta dabar, – pirmas rimtas išmėginimas sistemai, dvasininkijai, visuomenei.
– O koks dabar yra požiūris į lietuvius ir Lietuvą? Daugėja ženklų, kad mūsų šalių santykiai artimiausiu metu gali tik blogėti.
– Per dvi kadencijas teko dirbti su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi.
Turėjome vieną bendrą tikslą, kurio kartu siekėme, – saugumą tampant NATO nariais ir gerovę įstojant į ES. Nebuvo laiko kedenti praeities problemų.
Kai šiuos tikslus pavyko pasiekti, pradėjome šį tą aiškintis apie bendrą istoriją, kad būtų išspręsti likę neaiškumai. Bet darėme tai civilizuotai, pagal europietišką supratimą abiejų mažumų atžvilgiu.
Deja, kai kas nutiko. Buvo padaryta elementarių klaidų, pradėjo trūkti geros valios abiejose pusėse. Tai blogai.
Turiu nuojautą, kad Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje mes, kaimynai, negalime sau leisti tokių nesutarimų. Dabar mūsų santykiai yra netgi blogesni, nei buvo prieš trejus metus.
Trūksta elementaraus supratimo, jautrumo. Dar blogiau – tai vyksta tokiu metu, kai Lietuvai ir Lenkijai gyvybiškai svarbu išlikti vieningoms.
