Streikuojantys mokiniai (apsidraudimui pridėti „ir jų tėvai“) reikalavo panaikinti 2011 metais priimtą Lietuvos švietimo įstatymą, kuris esą diskriminuoja lenkų švietimą Lietuvoje. Ir konkrečiai: atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino lietuviškose ir tautinių mažumų mokyklose, grąžinti gimtosios (dėl aiškumo pridedama „lenkų“) kalbos egzaminą į abitūros egzaminų sąrašą, padidinti tautinių mažumų mokyklų finansavimą.
To „streiko“ reikalavimai yra absurdiški. Neva negali būti suvienodinto egzamino, nes lenkiškų mokyklų pradinėse klasėse (tik pradinėse!) lietuvių kalbos pamokų yra gerokai mažiau: pirmoje klasėje dvi, kai lietuviškose mokyklose aštuonios, antroje keturios – lietuviškose septynios, trečioje penkios – lietuviškose septynios, ketvirtoje keturios – lietuviškose septynios. O lenkų kalbos pamokų visais metais po septynias. Vyresnėse klasėse jau vienodai su lietuviškomis mokyklomis. Bet norint konfrontuoti galima rasti bet kokią priežastį: baigiant mokyklą prisiminti, kad pirmose klasėse lenkai lietuvių kalbos mokėsi mažiau negu lietuviai, todėl jie negali laikyti vienodo egzamino.
Švietimo ministerijos politika „bet kuria kaina nesipykti su lenkais“ ir leisti pradinėse klasėse lenkų kalbos mokytis lietuvių kalbos sąskaita, manant, kad po daugelio metų lenkai jau neprisimins pirmos ar antros klasės mokslų, pasirodė klaidinga. Lenkai viską prisimena, pvz., net jų mokinių mitinguose prie prezidentūros negarsiai, bet vis dėlto girdimai skambėjo šūkiai „na Kowno“ – čia iš Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 metais, arba, kad „lietuviai – Vilniaus krašto okupantai“ – čia iš Lenkų rinkimų akcijos šūkių. Lenkų mokytojai tuos šūkius girdi ir... nieko nesako.
Kodėl lenkiškose mokyklose lenkų kalbos pamokų pirmose klasėje skirta tris keturis kartus daugiau nei lietuvių? Tą paaiškina patys lenkų kalbos mokytojai: lenkų vaikai atėję į mokyklą nemoka lenkiškai, todėl pirmiausia juos reikia šiek tiek išmokyti.
Klausimas: kodėl juos reikia mokyti jiems nežinomos kalbos? Pagaliau ne valstybinės ir mažumos kalbos kartu, kaip, pvz., Lenkijos Punsko lietuviškoje mokykloje: pirmoje klasėje lenkų kalbai čia skiriamos penkios pamokos, kai lietuvių keturios, antroje lenkų kalbai penkios, lietuvių penkios, trečioje lenkų penkios, lietuvių irgi penkios. Todėl Punsko abiturientai yra tikri bilingvistai, net su pradinukais galima lenkiškai susikalbėti.
Lietuvos lenkai tikrai tokie nėra. Prisimenu, Mickūnuose būrelio maždaug penktokų šeštokų paklausiau, kur čia yra mokykla. Niekas nesuprato mano klausimo. Nors kas čia žino, gal jiems tiesiog uždrausta kalbėti lietuviškai. Iš kur tas draudimas? Aišku, kad iš mokyklos, iš kur daugiau. Per mišias prie Aušros vartų lietuvių žurnalistams lenkų moksleiviai pasididžiuodami aiškino: „Mes nekalbame lietuviškai.“ Beje, Kaliningrado srities lietuviams mokiniams, žinau, aiškinama: namie jūs tik nekalbėkite lietuviškai, nes sugadinsite rusų kalbos tartį.
O dabar svarbiausia. Kiekviena Lietuvos lenkų mokykla, švietimo ministro įsakymo pagrindu, žinoma, norui esant, lietuvių ir lenkų pamokų skaičių gali sudėti ir padalyti per pusę. Tokiu atveju jos išsilygintų ir nereikėtų po daugelio metų prisiminti jų skaičių ir kelti tarptautinių skandalų. Tačiau tik „norui esant“.
Tokio noro nėra nė vienoje lenkiškoje mokykloje, o neatsiranda todėl, kad dingtų argumentas reikalauti nuolaidų lietuvių kalbos mokymui. O tai jau kirstųsi su vietos lenkų ir pačios Lenkijos politika įžiūrėti Lietuvoje agresorių, lenkų engėją ir diskriminatorių. Tokio noro niekada ir neatsiras, jeigu mūsų valstybė įstatymo ar įsakymo būdu nesulygins reikalavimų visoms Lietuvos mokykloms, nes dabartinė padėtis yra būtent lietuviškų mokyklų diskriminacija, kai jų moksleiviams rašomi mažesni pažymiai nei už tokias pačias žinias tautinių mažumų mokyklose.
Dėl lenkų kalbos abitūros egzamino irgi viską gali spręsti pačios mokyklos, kokia čia dar problema? Čia, matyt, vėlgi rinkimų akcijos įtaka: nerenkite lenkų kalbos egzamino, o kaltę suversime lietuviams.
Dėl tautinių mažumų mokyklų finansavimo – tas pats blefas. Europos tautinių mažumų konvencijos 14 str. sakoma: „2. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba. 3. Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba.“
Žodžiai „stengiasi kiek įmanoma“ objektyviai nurodo kiekvienos šalies galimybių ribas, čia kibti nėra prie ko. Tačiau lenkai, rengdami streikus, nesutinka dėl ultimatyvaus konvencijos reikalavimo „mokytis oficialiosios kalbos“. Betgi mokymosi standartus nustato ne pati tautinė mažuma, o šalies švietimo ministerija. Juk tie lenkų streikai yra būtent dėl to, kad jie atsisako paklusti Švietimo ministerijos reikalavimams.
Visi Lietuvos lenkų reikalavimai yra suregzti melo, šmeižto ir dezinformacijos pagrindu. Nuolatinis jų kartojimas nekvepia jokia lietuvių ir Lietuvos lenkų draugyste. Tačiau dar liūdniau, kad Lenkija jos aukščiausios valdžios lūpomis kartoja tuos Lietuvos lenkų šmeižtus nesibaigiančios propagandinės artilerijos salvėmis.
Jau rugsėjo 3-iąją, tuoj po vadinamojo „streiko“, Lenkijos švietimo ministrė laišku kreipėsi į „Lietuvos lenkų mokyklų mokinių tėvus“ (toks adresatas turėtų įeiti į politinio absurdo istoriją), kad ji neva „supranta jų nerimą dėl sistemingai blogėjančios Lietuvos lenkų mokyklų padėties“. Pasirodo, ji labai skiriasi nuo Europos standartų, „stebėsime padėtį Vilniuje ir imsimės priemonių ginant Lietuvos lenkų vaikų teises“. Jokie standartų skirtumai čia nenurodomi, vis dėlto gerai nors, kad tokį pareiškimą pasirašė Lenkijos švietimo, ne gynybos ministras, pastaruoju atveju Lietuvai būtų visai baisu.
Tačiau pareiškimą padarė... Rusijos URM atstovas. Po lenkų „streikų“ jis apkaltino Lietuvą lenkų tautinės mažumos engimu: „Tai planingas lenkų tautinio identiteto ištrynimas šioje šalyje.“ Šią mažumą esą stengiamasi sulietuvinti, įvedant ją diskriminuojančius įstatymus. Tokie pareiškimai lenkams, matyt, skamba kaip dangaus muzika: žiūrėkite, didžioji Rusija irgi mums pritaria.
Toji pati, kuri aiškina, kad „visą „nepriklausomybinio nesusipratimo“ dvidešimtmetį (čia apie Donbasą, bet galbūt ir apie visą Ukrainą) Pietvakarių Rusijos(!) žemėlapyje vyko ukrainiečių nacionalizmo skleidimas ir skatinimas, o kartu politinis ir ekonominis rusų gyventojų pavergimas“. Taip išeitų, kad Donbaso akcija vyko ir vis dar vyksta dėl engiamos tautinės mažumos išlaisvinimo? Galbūt čia yra Rusijos užuomina ir Lenkijai reaguoti kur kas tvirčiau į Lietuvos lenkų neva engimą. Toks reagavimas jau Rusijai būtų lyg dangaus varpai, gal ji net prisidėtų prie tokios akcijos?
Bet kas atsitiktų, jei Rusija sunerimtų ir dėl rusų tautinės mažumos Lenkijoje engimo, ten jų apie 13 tūkst., dvigubai daugiau nei lietuvių (bet nėra nė vienos rusiškos mokyklos!) ir ten pasiųstų žaliuosius žmogeliukus. Kažin kaip juos sutiktų Varšuvoje ar Poznanėje? O jei rusai pakeliui į Varšuvą dar užsuktų ir į Lietuvą? Lietuvos lenkai, matyt, juos sutiktų kaip ideologiškai artimą kontingentą.
Aišku, visa tai tik hipotezė, kaip sakoma, bjaurus sapnas. Vis dėlto Lenkijos propagandos panašumas į agresorės Rusijos yra ženklas, kad draugystė tarp mūsų šalių baigėsi. Metas pažvelgti į Lenkiją taip, kaip žiūrime į Rusiją – pavojingą kaimynę, išnaudojančią savo tautinę mažumą Lietuvoje anaiptol ne švariems tikslams pasiekti.
