Iš traukinio išlipo“Rail Baltica Statyba“ bendrovės vadovas Dainius Budrys, Europos komisijos North Sea-Baltic koridoriaus, kurio dalis yra „Rail Balitca“ geležinkelis, koordinatorė Catherine Trautmann ir Lenkijos projekto vykdytojų atstovas. Juos pasitiko lietuvaitės su duona, druska ir vandeniu.
Neturiu nieko prieš nei vieną iš jų. Žmonės, nuo D. Budrio iki ansamblio lietuvaičių, dirbo ir padirbo visai gerą darbą. Viskas būtų gerai, tačiau tame reikale pasigendu politinio lygmens. Traukinio pasitikimo metu pasisakęs Susisiekimo viceministras yra gerokai per mažas kalibras tokiam įvykiui.
Asmeniškai aš būčiau norėjęs, kad iš traukinio išliptų Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, o jį pasitiktų Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tegul ir su tautiniais rūbais, kaip jai patinka rodytis viešai. Juk sudalyvauti, tarkime, IKEA parduotuvės atidaryme laiko užteko, nors politinis įvikio reikšmingumas, te neįsižeis parduotuvės klientai ir darbuotojai, buvo gerokai menkesnis.
Mūsų mastais „Rail Baltica“ projektas nei kiek ne menkesnis už rusiškai vokišką „Nord Streamą“, kurio paleidimo mygtuką viešai spaudė Putinas. Paskutinį kartą traukinys iš Lenkijos į Kauną, europietiška vėže, buvo atvykęs prieš 76-erius metus. O šis, kuris atvažiavo, kaip visi suprantame, turi ne tik ekonominę, bet ir politinę-strateginę reikšmę.
Tai buvo tobula proga, jei tik būtų politinės valios, gerinant ar atnaujinat santykius su strategine partnere, šimtmečių bendros valstybės sugyventine Lenkija. Tenka tik apgailestauti, kad geras šansas pozityviam politiniam posūkiui liko neišnaudotas. Žinoma, gali būti, kad prezidentė teisi viešai sukritikavusi valstybinės bendrovės Lietuvos geležinkelių“ vadovybės veiksmus, dėl kurių gauti ne visi milijonai euro iš Briuselio.
Negauti 170 milijonų euro tikrai skausminga. Galbūt, jei yra konkretūs kaltininkai, jie išvis turėtų nebedirbti to darbo, kuris jiems per sunkus. Tik ar būtina buvo patį įvykį „papuošti“ atsainiu viešu negatyvu? Gal logiškiau pirmiausia pasidžiaugti faktu, kad didžiulis, reikšmingas bendras projektas stumiasi į priekį, kas įrodo, jog kartu dirbti galima.
Bendri projektai, bendri sumanymai ir žmones, ir tautas suartina labiau, nei politikų populistų rietenos. Galima ir nevykti į vietą, bet kažkaip adekvačiai reaguoti į tikrai istorinį įvykį. Deja, Lenkijos ir Lietuvos vadovai, šiuo atveju, elgiasi kaip susipykę darželinukai. Lietuvos žiniasklaidai irgi buvo daug įdomiau virkauti dėl tariamo A.Dudos akibrokšto – kam šis pirmo vizito nuvyko ne į Lietuvą. Ta proga, keistai pamirštama, kad būtent dabartinė Lietuvos vadovė pati pirma kitados sulaužė tradiciją ir pirmo savo vizito nuskrido į Švediją.
Ir visos abiejų šalių santykių problemos, kaip atrodo, yra labiau susijusios su politiniu lygmeniu bei ambicijomis. Žmonės abejose šalyse yra normalūs. Gdanske ar Krokuvoje paklausęs apie lenkiškų pasų Lietuvoje problemą... gausi išpūstas akis ir pasakymą: „na gal geriau galėtų rašyti originaliai, jei jie (lenkai Lietuvoje) nori, bet negi čia labai svarbus klausimas?“.
Iš tiesų, palyginus su „Rail Baltica“ jis apskritai niekinis. Tai įvairių pakraipų politinių populistų ir parazitų siautėjimo teritorija.
Grįžtant prie traukinių, tai projektas tikrai ir didelis, ir sudėtingas. Ir problemų jį įgyvendinant, kaip žinia, yra. Daug metų strigęs jis, dideliam bendram džiaugsmui išjudėjo, tačiau lenkai aukštos kokybės trasų tiesti vis dar neskuba. Tai galbūt mūsų aukščiausių politinių veikėjų pastangomis ir reikėtų pakylėti šį klausimą į kitą lygmenį? Lietuva, dėl savo politinio gyvenimo ypatumų, kaip dera priminti, prarado Lenkiją, kaip partnerę kitados sumanytame ir dabar ore pakibusiame atominės elektrinės projekte. Atrodo, galima būtų ant to paties grėblio ir nebelipti.
Teoriškai visi viską tarsi supranta, bet ambicijos neretai ima viršų net tada, kai kalbama apie strateginius interesus. Juk oficialiai teigiama, kad „naujasis koridorius Varšuvoje turės jungtį su transporto koridoriumi „Baltica – Adriatica“, sujungsiančiu kokybiška geležinkelio vėže Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Austriją, Slovėniją ir Italiją.
Tokiu būdu Europoje formuojama naujos šiaurės-pietų ir rytų-vakarų krovinių kryptys. ES institucijos „Rail Baltica“ projektą įvardija kaip strateginį ir ilgalaikį geležinkelio projektą, kurio tikslas – plėtoti aukštos kokybės keleivinį susisiekimą bei krovinių vežimus tarp Baltijos valstybių, Lenkijos ir kitų ES šalių.“
Bet visa tai politinei valdžiai – niekai. Svarbiau yra lindėti išsigalvotuose apkasuose ir „didvyriškai gintis“ nuo to, kad Lietuvos lenkų pasuose atsiras raidės w,q ir x. Lyg Valdemarą Tomaševskį užrašius Waldemaru pagerės ar pablogės jo politikos kokybė.
Projektas, nepaisant problemų, nuo bėgių jau turbūt nenuriedės ir tai labai gerai. Būtų dar geriau, jei abiejų šalių politiniai santykiai imtų grįžti į normalias vėžes, bet tam šalia juokdariškų ambicijų reikia dar turėti ir kažką panašaus į užsienio politiką.
