Jeigu mielam skaitytojui F.Nietzcshe atrodo esantis nepatikimu autoriumi, prašau, prisiminkime tai, kad I.Kantas skelbė, jog geri darbai neturi jokios moralinės vertės, jeigu jų paskata buvo toks niekingas juslinis skatulys kaip užuojauta, o ne – kaip reikėtų – iki galo įsisąmoninta pagarba pagrindiniam moralės dėsniui.
Kaip jau vėliau rašys M.Weberis, protestantiškoji etika, lėmusi tokios ūkio racionalizacijos sistemos kaip kapitalizmas atsiradimą, apskritai įpareigoja daryti gerus darbus – ginkdie -neįdedant širdies, bet dėl didesnės Dievo garbės arba dar kitaip suprastos naudos.
Apie tai buvau priverstas prisiminti, pastarąją savaitę skaitydamas vienas kitą sekusius komentatorių perspėjimus dėl to, kad nepasiduotumėme užuojautos išbandymams, ypač akistatoje su nuskendusio berniuko nuotrauka, nes už visa to esą slypi kažkokia labai didelė, galbūt dar ne iki galo racionaliai suvokiama klasta, pinklės, doriesiems europiečiams paspęsti spąstai. Pagaliau, kaip rašo visų laikų vyriškiausias Lietuvos komentatorius, nereikėtų taip iškart imti ir subobėti.
Jeigu leisite įterpti ir savo trigrašį, pastebėsiu tai, kad, kaip atrodo, užuojauta nėra kokios nors vienos lyties prerogatyva, dar daugiau, – drįsčiau skelbti, kad, kaip byloja liūdna jūsų autoriaus patirtis, gražioji lytis ir yra ta žiaurioji lytis, nes dažną iš mūsų ne kartą nuvylė ir skaudino daugelis, o širdį sudaužė vienintele laikoma moteris. O kas gali būti žiauriau ir labiau svetima sugebėjimui užjausti kaip širdžių daužymo menas?
Pats esu kalbėjęs ne kartą, kad lemiamų išbandymų metu svarbu yra nepasiduoti emocijoms, stengiantis išsaugoti blaivų protą. Tačiau kas jums sakė tokią kvailystę ir privertė patikėti, kad sugebėjimas užjausti kitą asmenį yra kažkokia priešinga stichija blaivaus proto tiražuojamiems įspėjimams arba, tarkime, labiausiai giliai intelektinei įžvalgai.
Kaip atrodo, kalbame apie susisiekiančius indus, kurių dermė užtikrina dvasios gyvastingumą.
Kartais iš tiesų senųjų išminties meilės technikų neužtenka, siekiant perprasti tokios dermės mechanizmų veiklą, tada čia ypač praverčia katalikybėje puoselėjamas meilės išminties idealas, be visa ko kito įpareigojantis skelbti, kad protingas gerumas yra geriau už kvailą gerumą.
Taip pat kartas nuo karto apninka ereziškos mintys, kad didžiausias I.Kanto filosofijos laimėjimas ir yra tas, kad anoji yra tokia talpi, jog toleruoja net didžiausią kitamintystės kontrabandą.
Nedidelė paslaptis, kad I. Kanto aptartas pagrindinis moralės dėsnis, įpareigojantis į kitą žmogų žiūrėti kaip į kitą aš, iš tiesų atveria visus užuojautos šliužus.
Taigi užuojauta yra ne tiek kažkoks autonominis širdies dosnumas, perteklinis jausmingumas, kiek intelekto įkrautas vaizduotės gyvumas, dažnai spontaniškai leidžiantis gyvendinti tokį AŠ-TU apvertimą pasaulio supratime.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visų pirma būtent dėl intelekto defekto žmogui ne visados pavyksta įgyvendinti tokį mentalinį apvertimą, nežiūrint to, vyras jis yra ar moteris, kaimo gyventojas ar miestietis, jaunuolis ar senis.
Kita vertus, tas pats F.Nietzsche ragina niekados neišsižadėti, jo žodžiais tariant, širdies mandagumo.
Nesupraskite blogai, tikrai nesiūlau visiems pasaulio pabėgėliams kraustytis Į Lietuvą ir apsigyventi kiekvieno lietuvio šeimoje. To nedarau paprasčiausiai dėl užuojautos sumetimų.
