Bet leidiniai šiais laikais vengia mokėti autoriams iš šalies, nes suka galvas, kaip sumokėti atlyginimą saviems raštininkams: svetimos burnos – papildoma bėda. Intelektas, protas ir elegancija niekaip nesusijusi su didesnėmis žiniasklaidos pajamomis.
Filologės širdis linkusi užjausti, bet, susiskaičiavusi savo išlaidas (parama studentams vaikams, artėjanti žiema, kažin kada keistas garderobas ir triskart sumažėjusi pajamų vertė įvedus eurų), supratau, jog atsidūriau nejaukioje situacijoje: darbą turiu, o atliekamo grašio – ne.
Beprotiškai kvaila pasakyti žmogui, jog tegali jam dovanoti dvi dešimtis eurų. Ką jis su jais darys? Nusipirks tualetinio popieriaus keliems mėnesiams?
Tada pamaniau, jog reikėtų apskambinti savo ne filologes drauges ir paprašyti pinigų asmeniui X. Jos lyg tyčia dirba valstybinėse įstaigose ir žiniasklaidos krizės nejaučia. Viena davė, kita – ne.
Davusioji pasipiktino: kodėl tie filologai negeba pasirūpinti pinigus mokančia darbo vieta? Išvardijo rašytojus „nevykėlius“: Jolita Skablauskaitė gyvena be pajamų skurdžioje skylėje, atsiminė geriančią prozininkę, kuri ilgai dirbo žurnaliste, o dabar vos suduria galą su galu; vieną kitą, nusiritusį nuo laiptų ir palikusį šeimą be pajamų. Lenkė pirštus vardydama poetus bedarbius, be darbo likusius žurnalistus, kai užsidarė laikraščiai etc.
Buvo teisi it pats Jėzus Kristus, bet 25 eurus išdrebėjo. Tada atsisėdau ir ėmiau skaičiuoti: knygą realu parašyti per dvejus metus. Paskirstęs honorarą, turėtum išgyventi per mėnesį už kokius 50 eurų. Retam išeitų po 100-ą.
Jeigu esi sveikas, visai smagu naktimis padirbėti sargu ar dieną kiemsargiu, net laiškininku, nes šie darbai niekaip nesusiję su smegeninės alinimu – jos turinį gali pataupyti knygoms. Tačiau atsiminiau, kad rašytojai dažniau paliegę ir susisukę nuo savo beviltiško galvojimo, todėl vargu, ar kuriam iš jų būtų patikėtas darbas, kuriam reikia treniruoto kūno.
Gal jie galėtų sukurpti kasmet po kokį erotinį niekalą namų šeimininkėms? Gautų honorarą, prisivalgytų it Užkalnis, o paskui imtųsi aukštesnės lektūros. Nuo moralinių kančių užsigraužtų ir eitų gerti – ne, šis planas netinka.
Tada atsiminiau, kad dviejų kambarių buto, kuriame gyvenu, komunalinės išlaidos žiemą yra lygiai tokios, kaip pensija, kurią užsidirbau ir kuri po kelerių metų gresia. Todėl šiandien visą dieną suku galvą, kaip kuo greičiau įkurti filologų savišalpos kasą, kuri gelbėtų, kai prieisime dugną. Šios linksmybės jau visai netoli – bus proga smagiai aprašyti.
O kol kas laukiu skambučių iš tų, kurie gali 20 eurų sušelpti į vargą patekusį kolegą.
