– Kodėl nutarėte prašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė Rusijos LGBT teisių gynėjo ir ŽIV infekuotųjų aktyvisto S.Čiurakovo.
– Aš nesirinkau. Viena žmogaus teisių organizacija man pasakė: „Galime gauti tau vizą tik į Lietuvą.“ Aš neprieštaravau, ir jie kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.
– Gėjų aktyvistai tikina, kad Lietuva nėra tolerantiška netradicinės orientacijos žmonėms. Ar jūs su tuo susidūrėte?
– Man apie tai kalbėjo gėjų organizacijos.
Bet aš pats to nepatyriau. Lyginant su Rusija, čia tokios problemos beveik nepastebimos. Dauguma žmonių tai vertina neutraliai.
– Ar lengva gauti politinį prieglobstį Lietuvoje?
– Atvykau į Vilnių to tikėdamasis. Bet iš pradžių teko pateikti dokumentus, įrodančius, kad tėvynėje buvau persekiojamas ir neturėjau galimybės ginti savo teisių.
Per kratą bute Armavire (Krasnodaro kraštas) iš manęs buvo atimti visi dokumentai, taip pat kompiuteriai, telefonai, elektroninės laikmenos, fotoaparatai. Turėjau tik pasą.
Mano tėvai per advokatą reikalaudavo tai vieno, tai kito konfiskuoto dokumento, darė kopijas ir siuntė man internetu. Tai buvo sudėtinga – specialiosios tarnybos net į oficialius advokato prašymus neatsakinėjo ir naudojosi kiekviena galimybe man pakenkti.
– Rusijoje jus persekiojo dėl netradicinės orientacijos ar kaip tokių asmenų teisių gynėją?
– Mane persekiojo kaip žmogaus teisių gynėją, kuris atsisako bendradarbiauti su specialiosiomis tarnybomis. Jų atstovai daug kartų man siūlė bendradarbiauti, bet aš atsisakydavau.
Aš neskirstau žmonių į grupes ir bendrauju su žmonėmis be tokių stereotipų. Bet norėčiau sukurti šeimą su vaikinu, turėti vaikų.
– Kaip jus persekiojo?
– Tai ilga istorija. Gal dešimt metų gyniau žmogaus teises Krasnodaro krašte.
Kartą per porą metų Federalinė saugumo tarnyba (FST) mane vis pasikviesdavo pasikalbėti. Juos domino, ar aš neketinu versti Rusijos valdžios, kas mano partneriai. Taip pat reikalavo nuolatos teikti informaciją apie mūsų organizacijos renginius ir piliečius, kurie į mus kreipiasi, – klausinėjo net pasuose įrašytų duomenų.
Aš tų reikalavimų nepaisiau, bet tuo metu mūsų už tai nepersekiojo.
Mes buvome paprasta visuomeninė jaunimo organizacija, kuri rūpinasi sveiku gyvenimo būdu ir teisinės kultūros kėlimu. Rengėme sporto varžybas kaip alternatyvą narkotikams ir alkoholiui.
Taip pat gynėme homoseksualų teises – ši problema Rusijoje darėsi vis aktualesnė.
Po vienos diskusijos su žurnalistais mūsų organizaciją likvidavo: esą jos veikla prieštarauja Krasnodaro krašto vadovų politikai saugoti šeimos vertybes.
Kitą organizaciją užregistruoti buvo nebeįmanoma, o be sąskaitos negalėjome gauti paramos iš Eltono Johno fondo, su kuriuo tuo metu bendradarbiavome. Taigi užregistravome visuomeninę organizaciją, kuri rūpinasi ŽIV infekuotais asmenimis „Lygiateisis dialogas“.
– Ar buvote sutikęs Eltoną Johną?
– Asmeniškai nebuvau sutikęs. Bendravome per tarpininkus.
– Kiek Krasnodaro krašte yra ŽIV infekuotų?
– Oficialūs duomenys slepiami. Prieš metus girdėjau, kad buvo daugiau kaip 12 tūkstančių.
Krasnodaro kraštas – tai kurortai: Sočis, Anapa, Novorosijskas. Čia labai didelis žmonių judėjimas. Be to, daug švietimo įstaigų, kur mokytis atvyksta užsieniečiai.
Problema padidėjo Krymą aneksavus Rusijai. Kryme gyvenantys ŽIV infekuotieji iki tol vartotų vaistų nebegauna – jie vyksta į Sočį, tikėdamiesi pagalbos iš tenykščių gydytojų. Bet be registracijos juos gydyti atsisakoma.
– Ar valdžios elgesys su žmogaus teisių gynėjais pasikeitė dėl 2014 metų Sočio olimpiados?
– Aš asmeniškai ne kartą pasirašiau reikalavimus valdžiai nerengti Sočyje žiemos olimpinių žaidynių. Mano manymu, negalima buvo rengti tokių varžybų šalyje, kurioje pažeidžiamos žmogaus teisės, nes tai prieštarauja olimpinio judėjimo idealams.
Be to, olimpiados priedanga buvo sunaikinti gamtos draustiniai, daugybė žmonių neteko būsto statant olimpinius objektus.
Bet iki olimpiados mūsų nelietė. Daugybė Vakarų žurnalistų teiravosi mūsų nuomonės apie gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų teises Rusijoje. Aš vadovavau LGBT teises ginančiai organizacijai „LGBT Kuban“ ir nuolat bendravau su žiniasklaida.
2013 metų vasarą Rusijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis propaguoti homoseksualumą, ir prasidėjo smurtas prieš homoseksualus. Apie visa tai aš kalbėjau prieš olimpiadą. Tačiau manęs niekas nepersekiojo.
Bet vos Sočio olimpiada baigėsi, mane tiesiog gatvėje pačiupę nuvežė tardyti į FST ir apkaltino, kad savo puslapyje internete agitavau prieš olimpiadą ir kazokus (tuo metu jie buvo tapę gubernatoriaus asmenine kariuomene), kad propagavau homoseksualizmą, dalyvavau opozicijos mitinguose, raginau žmones ginti savo teises ir gamtą.
Bet tuos tekstus rašiau net ne aš, o dėdavau jau skelbtus straipsnius. Jokie kaltinimai tuo metu man nebuvo pateikti. Vėlų vakarą mane privertė pasirašyti prisipažinimą, kad puslapis priklauso man ir aš tikrai ten dėjau visą informaciją. Veltui reikalavau advokato.
2014 metų balandį mane vėl pačiupo gatvėje ir nusivežė apklausti. Kaltinimą dėl Sočio olimpiados panaikino, o kitus paliko. Jiems ypač nepatiko karikatūra su kazoku.
– Kažkas nepadoraus?
– Pati nuotrauka buvo padori, tik užrašas pašiepiantis.
Netrukus tie dokumentai buvo perduoti tardytojui ir pradėta baudžiamoji byla dėl neapykantos ir priešiškumo kurstymo, žmonių ir žmonių grupių žeminimo dėl jų lyties, rasės, tautybės, religijos.
Pamačiau storą segtuvą, į kurį dokumentai buvo segami jau trejus metus.
Po trijų dienų mano namuose buvo atlikta krata. Leidimo kratai pareigūnai neturėjo, bet įsiveržė į butą ir viską išvertė. Konfiskavo viską – net senus matematikos vadovėlius.
Buvo tikras šou: vidurdienį gatvėje stovėjo žmonės su automatais ir kelias valandas saugojo automobilį su užrašu FST, kol ten krovė dėžes iš mano buto. Kad žmonės matytų, kiek konfiskuota „ekstremistinės literatūros“.
– Ką po to darėte?
– Nuvykau į Krasnodarą – ten visi žmogaus teisių gynėjai liepė greičiau važiuoti į Maskvą. Sostinėje žmogaus teisių gynėjai mane užjautė, bet perspėjo, kad niekuo negali padėti, nes bijo persekiojimo: juk mano byla politinė!
Pinigų neturėjau, sąskaitos buvo užblokuotos.
Daugiau kaip mėnesį veltui prašiau pagalbos. Visi siūlė bėgti iš Rusijos.
Iš nevilties bandžiau pereiti sieną nelegaliai. Mane pagavo, bet stebuklingai paleido. Pasakiau, kad pasiklydau miške.
– Tokių stebuklų vargu ar būna.
– Jaučiu, kad mane kažkas saugo. Organizacijos „Human Rights Watch“ nariai vieninteliai man tuomet padėjo. Jie pasakė, kad gaus vizą tik į vieną šalį – Lietuvą. Man jau buvo nesvarbu, į kokią.
– Sakėte, kad jūsų byla buvo rengiama ne vienus metus. Ką tuo metu darėte?
– Gynėme gėjų teises neturėdami jokios registruotos organizacijos.
Tuo metu visoje Rusijoje atsirado grupuočių tinklas „Okupaj pedofiliai“. Jie per pažinčių puslapius bandydavo susipažinti su LGBT žmonėmis, kviesdavo į pasimatymą, o tuomet juos sumušdavo, išrengdavo, apšlapindavo, dar nufilmuodavo ir dėdavo į internetą.
Valdžia atsisakydavo tokius atvejus tirti. Dabar tos grupuotės rado naują dirvą – jos veikia Ukrainoje, pasivadinusios „Modnyj prigovor“ („Mados nuosprendis“ – populiari televizijos laida. – Red.)
Į mus kreipėsi šimtai aukų, dažniausiai paaugliai. Mes jiems teikėme teisinę, psichologinę pagalbą, mokėme, kaip pašalinti vaizdo įrašus iš interneto. Mokyklose dėl to jiems kildavo daug problemų. Dažniausiai jie nenorėdavo rašyti pareiškimų pareigūnams dėl patirto pažeminimo.
Aš ne tik gyniau LGBT teises, bet ir dalyvavau ekologiniame judėjime. Mes rengėme akcijas ir mitingus, protestuodami prieš gamtos naikinimą Juodosios jūros pakrantėse: valdininkai ten statėsi rūmus ir vilas.
– Ar pagalvodavote, kad tai pavojinga?
– Pirmą kartą išsigandau 2011 metais, kai vyko Boriso Nemcovo susitikimas su Krasnodaro žmogaus teisių gynėjais ir verslininkais, nukentėjusiais nuo jų nuosavybės užgrobimo.
Aš dirbau B.Nemcovo partijoje, ne kartą buvau su juo susitikęs. Tai buvo romantikas, kuris idealistiškai tikėjo tuo, ką daro.
Tą vakarą kultūros rūmuose susirinko apie 500 žmonių. Visą pastatą apsupo specialus pareigūnų būrys, išjungė elektrą, tamsoje mus kaip įkaitus laikė kelias valandas, neišleisdami net į tualetą. Salėje buvo daug užsienio žurnalistų, jie iškart skambino į redakcijas ir aiškino, kas atsitiko.
Po to atvyko Vladimirą Putiną remiančios organizacijos „Jaunoji gvardija“ narių, jie šaukė per ruporą, kad mes – Amerikos šnipai.
O galiausiai pradėjo išleidinėti po vieną, prieš tai patikrinę ir užsirašę pasų duomenis.
Rusijoje be dokumentų negalima niekur rodytis. Lietuvoje ilgai bandžiau atsikratyti to įpročio.
– Ar Vilnius – geras miestas politiniam pabėgėliui pradėti naują gyvenimą?
– Išlipęs iš Maskvos traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje apstulbau: aplink mane vaikščiojo niekur neskubantys, gyvenimo džiaugsmo kupini žmonės. Tai labai skyrėsi nuo to, ką mačiau Rusijoje.
Vėliau patyriau, kad vilniečiai užsidarę ir santūrūs. Dėl to čia sunku rasti draugų. Bet visa kita geriau, nei tikėjausi.
– Ar jums Lietuvoje kas nors padeda?
– Kai atvykau, man pagelbėjo organizacija „Freedom House“. Jie padėjo rasti butą, konsultavo teisiniais klausimais, rengė dokumentus Migracijos tarnybai.
Vos atvykęs į Lietuvą susilaužiau koją. Bet kai mane nuvežė į ligoninę, medikai atsisakė pagelbėti, kol nesumokėjau. Nors ir buvau apsidraudęs.
Man padėjo Raudonasis Kryžius, nes iki sprendimo apie politinį prieglobstį jokios kitokios pagalbos iš Lietuvos negalėjau tikėtis.
Dabar metus gausiu nedidelę paramą ir medicinos draudimą. Kreipiausi į Darbo biržą, bet man paaiškino, kad man niekuo negali padėti, kol nemoku lietuvių kalbos.
Šiuo metu lankau lietuvių kalbos pamokas, už kurias moku 40 eurų per mėnesį.
– Ar bendraujate su kitais politiniais pabėgėliais?
– Pažįstu apie trisdešimt žmonių. Bet tai nėra klubas.
